Folkloro ansamblis "Arinuška"

Įkurtas 1998 m. Vilniuje muzikantų Irenos ir Nikolajaus Zacharovų, rusų folkloro ansamblis „Arinuška“ – kolektyvas, kuris sujungia mokslinį folkloro tyrinėjimą ir profesionalų jo atlikimą, liaudies muzikos tradicijas ir šiuolaikinę muzikinę kultūrą. Šioje kūrybinėje bendruomenėje susiformavo unikali vokalo mokykla, paremta tradicinio folklorinio dainavimo būdais. Virtuoziškai valdydami įvairius dainavimo stilius ir liaudies muzikos technikas, atlikėjai meistriškai juos derina su šiuolaikišku muzikos atlikimu. Jų interpretuojamas folkloras – nacionalinės kultūros ir muzikos gyva ir neatsiejama dalis, sugebanti ir šiandien sužavėti klausytojų širdis ir nežinanti teritorinių ribų. Ansamblis „Arinuška“ dirba įvairiuose žanruose. Jo repertuare – platus valstietiškų dainų, dvasinės muzikos spektras, taip pat programos, skirtos kalendorinėms liaudies šventėms, rusų liaudies romansui. Ypatingą vietą repertuare užima Lietuvos sentikių dainuojamoji kultūra. Ansamblis koncertuoja su nuostabiais dirigentais, įvairių žanrinių krypčių atlikėjais ir kolektyvais, tokiais kaip: Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergej Krylov), Rusijos Gnesinų akademijos kamerinis orkestras (meno vadovas Vladimir Ziva), A. Paulavičiaus jaunimo simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas – Aleksej Vasiljev), choras „Brevis“ (vadovas Gintautas Venislovas), dirigentai Modestas Pitrėnas, Modestas Barkauskas, Robertas Šervenikas, Andrej Doinikov, Andrej Rein, muzikantai Sergej Starostin, Andrej Kotov, Jevgenij Jefremov, Tatjana Začikevič, Aleksandr Papij, Sergej Klevenskij, Julija Morozova, Tomas Varnagiris, Tomas Bieliauskas, Eimantas Belickas, Linas Rimša, Algirdas Klova, Giedrius Kuprevičius, Aleksandr Ten, Gytis Paškevičius, perkusininkų grupė „Hand voices“ ir daugelis kitų.
Ansamblio kūrybą vertina už gebėjimą natūraliai sujungti autorinę muziką ir folklorą, panaudojant jam būdingą improvizacijos elementą. Ansamblio vadovai yra kiekvienais metais vykstančio tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“, šiuolaikinių world music projektų, kurių autoriai – Lietuvos ir Rusijos kompozitoriai, organizatoriai. Taip gimė L. Rimšos „Senasis tikėjimas” ir “Moterų giesmės”, А. Doinikovo „Etnosfera - naujas tradicijų dvelksmas”, G. Rimkaus-Rimkevičiaus „Liaudiškoji rapsodija”, J. Jurkuno „Iš šio miesto”, A. Martinaičio “Sakmė apie gyvenimą”. Visi kūriniai buvo atlikti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir žymiais muzikantais.
„Arinuška” - Lietuvos Rusų dramos teatro A. Latėno spektaklio „Juokdarys Balakirevas”, Vladimiro Spivakovo fondo programų dalyviai, tarptautinių konkursų ir festivalių laureatai. Kolektyvas du kartus filmavosi televizijos epe pagal L. Tolstojaus romaną „Karas ir taika“ – 2006 metais televizijos kanalo „RAI“ užsakymu ir 2015 m. – britų televizijos kanalo BBC kartu su amerikiečių "The Weinstein Company“ užsakymu. Lietuvos nacionalinė televizija parengė kelias laidas apie šį kolektyvą. 2016 m. kolektyvas tapo televizijos konkurso „Duokim garo“
nugalėtoju. "Arinuška" išleido nemažai kompaktinių plokštelių. 2013 m. Lino Rimšos kūrinys "Senasis tikėjimas", kuris buvo specialiai sukurtas šiam kolektyvui, sudomino britų kompaniją ARC MUSIC, kuri išleido kompaktinę plokštelę. Tais pačiais metais - CD „Rusų liaudies romansai” buvo įtrauktas į garsios čekų STUDIO FONTANA muzikos bibliotekos katalogą, kuriame pristatomi išskirtiniai pačių iškiliausių užsienio muzikantų įrašai. 2013 m. gegužės mėnesį belgų žurnalas Le Canard Folk tradiciškai paskelbė geriausią mėnesio CD, ja buvo
pripažinta „Arinuškos” CD „Rusų liaudies romansas”.
Leidybinė veikla:
I. ir N.Zacharovai, dainų rinkinys ,,Dainuoja Lietuvos sentikiai“, 2003 m.;
CD ,,Ukmergės rajono sentikių dainos“, 2004 m.;
CD ,,Lietuvos tautinių mažumų tradicinė muzika“, 2007 m.;
CD ,,Rytų Lietuvos sentikių dainos“, 2008 m.;
Vilniaus rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ 2 dalių CD (,,Linksmoji pavėsinė“,
,,Prie didelio kelelio“), 2008 m.;
CD Linas Rimša ,,Senasis tikėjimas“, 2009 m., 2011 m.;
CD Lietuvos tautinių mažumų tradicinės muzikos antologija – I. Lietuvos lenkų tradicinė
muzika 2012 m.;
DVD А. Doinikovo „Etnosfera - naujas tradicijų dvelksmas”, 2013 m.;
CD ir DVD G. Rimkaus-Rimkevičiaus „Liaudiškoji rapsodija”, 2014 m.;
DVD Jonas Jurkūnas „Iš šio miesto“, Linas Rimša „Moterų giesmės“, 2016.

Vadovai –Irena ir Nikolaj Zacharovai

Maskvos tradicinės kazokų dainos Klubas „Petrov Val” įkurtas 2006 m. Klubo dalyvius jungiantis pomėgis – dainuojamosios - muzikinės Tereko, Kubanės, Dono kazokų kultūros tyrinėjimas ir išsaugojimas. Didžiąją repertuaro dalį sudaro dainuojamoji Tereko kazokų tradicija,
puoselėjama Červlensko, Naursko kaimuose (Čečėnijos Respublika), Juodosios jūros kazokų iš Staronižesteblinskio (Krasnodaro kraštas), Durnovskio kaimų (Volgogrado apskritis) ir kt. dainos. Viena iš pagrindinių Klubo užduočių yra aukso fondą sudarančių kazokų epinių dainų, išgirstų ir užrašytų iš Grebeno kazokų, atlikimas.Klubą sudaro įvairių profesijų žmonės. Dainuojamoji medžiaga studijuojama remiantis tradicijomis, tyrinėjant archyvinius įžymių folkloro specialistų bei rinkėjų 60-70 metais ir paskutiniais dešimtmečiais surinktus įrašus. Meniniai kolektyvo vadovai – Igor Petrov ir Olga Kliučnikova.

Ansamblis „Petrov Val“ XII tarptautinio festivalio koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose nepamirštamuose pasirodymuose atliks Tereko, Kubanės, Dono kazokų muzikinio folkloro pavyzdžius.

Sankt Peterburgo valstybinės N.A. Rinskio-Korsakovo konservatorijos folkloro ansamblis įkurtas 1976 m. Pirmieji jo dalyviai – įvairių skyrių studentai, sujungti meilės liaudies dainoms, išgirstoms foklorinių ekspedicijų metu tiesiogiai iš tikrųjų tradicijų nešėjų, siekio išsaugoti ir atlikti autentišką liaudies muziką. Kolektyvo įkūrėjas, daugiau nei trisdešimt metų vadovavęs ansambliui – Leningrado konservatorijos profesorius, nusipelnęs Rusijos Federacijos meno veikėjas, menotyros mokslų kandidatas Anatolijus Michailovičius Mechnecovas (1936-2008). Šiuo metu kolektyvui, kurio nariai yra etnomuzikologijos katedros studentai bei dėstytojai ir A.N.Mechnecovo folkloro-etnografijos centro darbuotojai, vadovauja etnomuzikologijos katedros vedėja Galina Lobkova. Ansamblio nariai detaliai tyrinėja folklore tradicijas, vyksta į ekspedicijas, o taip pat nagrinėja archyvinius muzikinius-etnografinius įrašus, ko pasekoje kolektyvo repertuaras nuolat papildomas.

Su unikaliu kolektyvu galėsite susipažinti spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncerto “Gyvoji tradicija” metu, spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje koncerte “Unikalios tradicijos”, o taip pat kituose festivalio koncertuose.

Tradicinio podliaško baltarusų folkloro studiją „Žemerva“ 2003 m. Mažosios Tėvynės muziejuje Studzevoduose, Belsko Podliašsko (Lenkija) priemiestyje įsteigė Dorofėjus Fionikas su seserimi Anna. Dorofėjus – neeilinis, talentingas provoslavas, kuklus, darantis ir spėjantis labai daug – jis cerkvės choro regentas, Mažosios Tėvynės muziejaus Studzevoduose įkūrėjas, puikių knygų apie gimtąjį kraštą rašytojas ir leidėjas, tradicinės baltarusų dainuojamosios kultūros diskų leidėjas. Svarbiausiu savo tikslu jis įvardija dvasinės ir materialiosios podliaško baltarusų kultūros propagandą. Kartu su šeima jis puoselėja tradicinį valstietišką ūkį: kulia spragilu, pjauna pjautuvu, šienauja dalgiu, sėja savo rankomis. Jis puikiai dainuoja baltarusų liaudies dainas ir groja senovine harmonika. „Žemervos“ repertuarą sudaro tradicinės apeiginės ir buitinės Podliašo – regiono, kuriame gausiai gyvena baltarusai, o taip pat baltarusų Polesės dainos, užrašytos 1969- 2017 m. vykdytų ekspedicijų metu. Ansamblis taip pat groja ir instrumentinę šio regiono muziką. Instrumentinėje ansamblio grupėje – akordeonas, smuikas, būgnas.

Su kolektyvo kūryba galėsite susipažinti XII tarptautinio festivalio koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose nepamirštamuose renginiuose.

Vienas iš XII tarptautinio folkloro festivalio “Pokrovskije kolokola”, įvyksiančio spalio 11-15 d. Vilniuje, dalyvių – autentiškas folkloro kolektyvas “POVALIAKI” iš Občin kaimo Liubansko r. Kolektyvas įkurtas prieš daugiau nei keturiasdešimt metų, o vyriausioji jo dalyvė neseniai atšventė 85-etį. Ansamblio repertuare – kalendorinės, šeimos-apeiginės, lyrinės, meilės, humoristinės dainos, baladės, paplitusios Liubansko rajone. Šiame regione apeiginės dainos dainuojamos unison, visos kitos – vietiniu balsiniu stiliumi. Ypatingu koloritu išsiskiria senovinės pjūties dainos. Į Baltarusijos Respublikos istorinio-kultūrinio paveldo sąrašą ansamblis įtrauktas dėl unikalios vietinės apeiginių ir neapeiginių dainų atlikimo manieros bei
ypatingai vertingo repertuaro..

Moterų folkloro grupė „Poliana“ iš Oriabino kaimo (Slovakija) pristato rusinų dainuojamojo folkloro pavyzdžius. Rusinai – vakarinė rytų slavų šaka, gyvenanti Slovakijos šiaurės rytuose. Dalis pačių rusinų identifikuosja save kaip atskirą tautą, dalis – priskiria save ukrainiečiams. Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Serbijoje, Rusijoje ir Kroatijoje rusinai pripažinti etnine mažuma. Ansamblio „Poliana, atlikėjos stengiasi išlaikyti kalbinių ir muzikinių formų, vokalinės interpretacijos autentiką. Šios srities rusinams būdingas savotiškas gerklinio dainavimo trimis altais stilius. Festivalio „Pokrovskije kolokola“ žiūrovai susipažins su apeiginėmis, darbinėmis, lyrinėmis slovakų rusinų dainomis.

„Chagaudž gup” – kolektyvas iš Kabarda-Balkarijos (Rusija), atliekantis tradicinę adygų (čerkesų) muziką, pavadintas įžymaus adygų džeguako (pasakotojo ir muzikanto) Magameto Chagaudžio garbei. Šio ansamblio veikloje dalyvauja vienminčiai, kartu atliekantys senosios muzikos rekonstrukcijas ir grojantys kaip jie patys sako “savo malonumui”. Tradicinė muzika jiems, tarsi neaprėpiamas paieškų laukas, kuriame visi gali atrasti sau artimą balsą bei skambesį. Ansamblio dalyvių tikslas – išlaikyti gyvą ryšį su nacionaline muzika. Išskirtinis šio ansamblio bruožas – jo dalyviai įrašinėja autentiškus liaudies kūrinius tik lauke ir nepripažįsta studijinių įrašų. Jie teigia, kad tik gyvo garso ir konkretaus momento fiksacija gali atskleisti visą archainės muzikos grožį bei gelmes.

“Chagaudž gup” repertuarą sudaro įvairių istorinių periodų ir žanrų muzika: epinės nartų dainos, apeiginės melodijos, istorinės, herojinės dainos, nukeliančios į XV- XIX ar XX amžius.

Kabarda – Balkariją XII tarptautiniame folkloro festivalyje „Pokrovskije kolokola“ pristatantį ansamblį „Chagaudž gup“ galėsite išgirsti koncertuose spalio 11 d. „Gyvoji tradicija“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir spalio 13 d. „Unikalios tradicijos“ Šv.Kotrynos bažnyčioje, o taip pat kituose festivalio koncertuose.

Gruzija – tai snieguoti kalnai, subtropinių miškų žalumos, daugiabalsės vienuolių giesmės, „Kindzmarauli“ ir „Suliko“, lezginka ir naivus Pirosmani menas, šalis nepaprasto svetingumo, ilgų tostų ir tikro, šilto bendravimo. Viskas Gruzijoje unikalu, savita ir egzotiška. Tai šalis aukštos kultūros, kuri kaip mozaika klostėsi daugelį šimtmečių; kultūros, kuri yra tokia pat brangi gruzinams, kaip ir jų žemė – nuostabi, turtinga, daug kentėjusi, bet didinga ir nepriklausoma. Gruzijos grožio neįmanoma aprašyti – apie jį galima tik sugiedoti. Taip mano gruzinai ir išnaudoja kiekvieną progą išgarbinti savo žemės grožį savo savitose daugiabalsėse dainose.

Daugiabalsis (polifoninis) dainavimas atsirado maždaug V amžiuje. Gruzinų polifoniniam dainavimui būdingas trijų – keturių balsų sąskambis. Įprasta, kad Gruzijoje dainuoja vyrai. Dar graikų istorikas Ksenofontas ( IV am. pr. Kr.) teigė, kad Gruzijos gentys labai mėgo pasaulietinę muziką, karines ir šokių melodijas. Gruzinai net į mūšius eidavo dainuodami ir šokdami. Šios šalies folklore išliko ritualinių dainų ir šokių, menančių tiek pagonišką, tiek krikščionišką epochas. 2001 m. UNESCO gruzinišką dainavimą pripažino nematerialaus žodinio paveldo šedevru.

Unikalią progą pajusti paslaptingą Gruzijos sielą sostinės gyventojai ir miesto svečiai turės Vilniuje Tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“ metu koncertuose spalio 11 d. „Gyvoji tradicija“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir spalio 13 d. „Unikalios tradicijos“ Šv.Kotrynos bažnyčioje, o taip pat kituose festivalio koncertuose. Ansamblis „Lakada“ supažindins klausytojus su įvairiu Gruzijos vyrų dainavimu. Skambės tiek senovinės, tiek šiuolaikinės dainos, akomponuojant liaudies instrumentams bei a capella.

Estų folkloro ansamblis Väike Hellero (Mažasis Hellero) iš Tartu gyvuoja jau apie 25 metus. 1972 m., prasidėjus folkloro judėjimui Estijoje, buvo įkurtas ansamblis „Hellero“. Vėliau ansamblį papildė dalyvių vaikai. Taip ir atsirado pavadinimas „Mažasis Hellero“.

Remdamosi archyviniais įrašais, ansamblio dalyvės atkuria ne tik įvairių Estijos regionų, bet ir kaimyninių fino-ugorų, ypač vodų ir ižorų, dainuojamąsias tradicijas. Repertuarą sudaro įvairių polifonijos rūšių –heterofonijos, setusko senosios polifonijos - pavyzdžiai. Amsamblis atlieka ir runų dainas. Tai baltų-finų dainavimo stilius, kuriam jau virš 2000 metų. Lyrinė runų daina išliko Kihnu saloje ir setų gyvenamose teritorijose, likusioje Estijos dalyje įsitvirtino šiuolaikišnesnės rimuotos dainos. Tradiciškai Estijoje runų dainas dainuodavo moterys. Jos dainuodavo runas vienu balsu, kartais – pasikeičiant dviem balsais, dažnai akomponuojant kantele, kannele ir kitais panašiais instrumentais. Moterys visada buvo pagrindinės dainų atlikėjos vestuvėse ir darbo metu.

Susipažinti su senovinėmis Estijos tautų dainuojamosiomis tradicijomis galėsite XII tarptautinio festivalio koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose nepamirštamuose renginiuose.

Ar jūs kada nors girdėjote gerklinį dainavimą? Tarptautinis festivalis “Pokrovskije kolokola” jums dovanoja tokią galimybę – Vilniuje jūs galėsite išgirsti šią turtingiausią garsų, neįsivaizduojamų žmogaus balso galimybių paletę, pajusti galingas vibracijas, kurios gimsta iš sielos gelmių ir perteikia žmogaus bei gamtos harmoniją. Altajaus gerklinis dainavimas ne tik atskleidžia stulbinančias žmogaus balso galimybes, bet ir teigiamai veikia atlikėjo kūną bei dvasinę būseną. Galingų garsinių vibracijų dėka gaunama papildomos Gamtos energijos, atsikratoma susikaupusios fizinės ir dvasinės įtampos, stiprėja dvasinės jėgos.
Ravil Lirov – unikalus iš Kalnų Altajaus kilęs atlikėjas, grojantis tradiciniais Altajaus instrumentais ir įvaldęs daugybę gerklinio dainavimo technikų. Jo pasirodymus geriausiose Rusijos, Irano, Bulgarijos, Turkijos koncertų salėse lydi tikros ovacijos. Ravilio koncertuose galima išgirsti keletą gerklinio dainavimo stilių (kargyraa, sygyt, kiumei) ir muzikavimą neįprastais nacionaliniais instrumentais topšur ir komus. Meistriškai atliekami Altajaus herojiniai epai ir dainos – yra visa tai, kas demonstruoja autentišką, pirmapradį, šiandien atgimstančio pasaulinio meno dalį, įkūnijančią stebinantį
Kalnų Altajaus grožį ir paliekančią iš tiesų neišdildomą įspūdį.
Festivalis “Pokrovskije kolokola” vyks 2017 m. spalio 11-15 d. Vilniuje. Su gerklinio dainavimo meistro kūryba galėsite susipažinti koncerte „Gyvoji tradicija“ spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, koncerte „Unikalios tradicijos“ spalio 13 d. Šv.Kotrynos bažnyčioje bei kituose festivalio koncertuose.

XII tarptautinis festivalis „Pokrovskije kolokola“, vyksiantis spalio 11-15 d. Vilniuje, toliau supažindina žiūrovus su unikaliais jo dalyviais. Vienas jų – ansamblis „Azerbaidžano ašugai“ iš Baku. Žodis „ašugas“ azarbaidžaniečių kalboje reiškia „įsimylėjęs“. Atmetus šią romantišką prasmę, ašugu vadinamas tas, kuris dainuoja, deklamuoja eiles, pasakoja dasmanus (sakmes), groja styginiu saze (svarbiausiu ašugų muzikiniu instrumentu) ir netgi šoka. Ašugai – šio meno meistrai, garsūs ne tik kaip atlikėjai, bet ir ašugų eilių bei dainų autoriai. Šiuolaikiniai ašugai dažniausiai savo eilėmis ir dainomis apdainuoja žemišką meilę ir moters grožį, tačiau viduramžiais Azerbaidžano ašugai panašiai kaip Europos trubadūrai aukštindavo dievišką meilę Nuostabiajai Damai, kaip nepasiekiamam idealui. Ašugų menas atsirado XV amžiaus pabaigoje XVI amžiaus pradžioje, nors šių tradicijų ištakos keliais amžiais senesnės bei gali būti kildinamos iš tiurkų ozanų ir mistinių ankstyvųjų tiurkų dervišų, vadinusių save „įsimylėjusiais Tiesą“ ašugais, apeigų. Ašugų menas labai populiarus Azerbaidžane ir už jo ribų, ten kur gyvena azerbaidžaniečių kolonijos. Visur, kur buvo istorinės azerbaidžaniečių gyvenamosios teritorijos (Pietiniame Kaukaze, Dagestane, šiaurės vakarų Irane), atsirasdavo ašugų kultūros židiniai ir centrai, pasižymintys vietinėmis kultūrinėmis tradicijomis, meninėmis mokyklomis ir nusipelniusiais atstovais. Nepriklausomai nuo lokalių atlikimo
stilių skirtumų, visų azerbaidžaniečių ašugų mokyklų, išskyrus Širvano ašugus, muzikinis repertuaras yra toks pats. Muzikinis Širvano ašugų stilius ženkliai skiriasi nuo visų kitų regionų ašugų stiliaus: jame neįprastai derinamas mugamas (kitas svarbus azebaidžanietiškos tradicinės muzikos stilius) ir ašugų melodijos. Be kita ko, muzikiniai širvanų ašugų ansambliai, skirtingai nei kitų ašugų regionų kolektyvai, būtinai naudoja mušamuosius muzikinius instrumentus – nagarą (būgnų tipas) ir goša nagarą (du nedideli būgnai).

Ansamblio „Azerbaidžano ašuagai“ muzikinis repertuaras ir atlikimo stilius jungia širvanų (rytinių) ir vakarinių ašugų meno mokyklų tradicijas, kas suteikia jų koncertinėms programoms tam tikrą naujoviškumą.

Ansamblio solistas, širvanų ašugas Ali Gulijev labai populiarus Azerbaidžane, daug koncertuoja užsienyje. Jis dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Irane, Turkijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje, o taip pat daugelyje ašugų festivalių Azerbaidžane. Ašugė Samira Alijeva, ansamblio solistė – nusipelniusi Azerbaidžano artistė – yra viena iš labiausiai žinomų jaunosios kartos azerbaidžaniečių ašugių atlikėjų-moterų. Ji daug koncertuoja Azerbaidžane ir už jo ribų. Samira Alijeva yra Azerbaidžano valstybinio kultūros ir meno universiteto dėstytoja. Instrumentinė ansamblio sudėtis – Parviz Mirzajev (medinis pučiamasis instrumentas balaban), Asim Gulijev (nagara) ir Džeichun Teimurov (goša-nagara).

Su ašugų kūryba galėsite susipažinti spalio 11 d. koncerte „Gyvoji tradicija“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, spalio 13 d. koncerte „Unikalios tradicijos“ Šv. Kotrynos bažnyčioje, o taip pat kituose festivalio koncertuose.

Žmonių sąmonėje įsitvirtinęs kazoko – drąsaus, bebaimio kario, gimtosios žemės gynėjo, apdainuoto epuose ir dainose - įvaizdis. Kare, išsiskyrimo metu didvyrio mintyse mylima, ištikimai laukianti jo grįžimo iš tolimų kraštų, skrupulingai sauganti namų židinio šilumą moteris-kazokė. Pirmose Kazokų kultūros fondo, vadovaujamo Jurijaus Čirkovo, folklorinėse-etnografinėse ekspedicijose į Šiaurės Kaukazo kazokų kaimus paaiškėjo unikalios moterų dainuojamosios-apeiginės medžiagos gausa. Būtent tada ir gimė idėja įsteigti jaunų moterų folkloro kolektyvą. 2008 m. Sankt Peterbuge Jurijus Čirkovas subūrė moterų folklorinį ansamblį „Čapura“, atliekantį kazokų dainas.

Naudodamos Šelkovskio rajono Červlionajos, Kudriukovskajos ir Grebenskajos kaimuose 1968-69 m. padarytais įrašais, ansamblio „Čapura“ dalyvės galėjo praktiškai susipažinti su unikaliomis Šiaurės Kaukazo Grebeno kazokių moterų „plonojo“ dainavimo tradicijomis. Grakštus aukštų skambių balsų skambėjimas stebina vaizduotę, skatina prisiminti išdidžias, stotingas kaimo gražuoles, pasipuošusias šilkinėmis kubelkomis ir sidabriniais „rinktiniais“ diržais. Lengvas daugiabalsių vestuvinių, lyrinių ir šokio dainų skambesys palaikomas aiškiai akcentuojamu ritmu, kurio svarba įtvirtinama grojant nacionaliniais mušamaisiais instrumentais: „tulumbu“, „kaukaziniu būgnu“, perimtais iš kaimyninių Kaukazo tautų. Mušamųjų instrumentų įvaldymas – ypatingas menas, perduodamas atlikėjui su motinos pienu, tuo tarpu profesionaliems muzikantams tenka repetuoti mėnesiais, kad pasiektų tokį meistriškumą. Vestuvinės ir laidotuvių apeigos, kazoko palydėtuvių į tarnybą apeigos, пестование, kalendorinės šventės – visose šiose apeigose Tereko kazokų tradicijoje vyrauja moteriškasis pradas. Kazokų šeimos buities kultūra visuomet turėjo didžiulę įtaką būsimojo kario, Tikėjimo ir Tėvynės gynėjo asmenybės formavimuisi.

Kazokiškos dainos ansamblis „Čapura“ XII tarptautinio festivalio koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose nepamirštamuose pasirodymuose atliks neįkainuojamus Šiaurės Kaukazo muzikinio folkloro pavyzdžius. Jauni balsai plačiam klausytojų ratui pristatys buitinę dainuojamąją Tereko ir Grebeno kazokų kultūrą. Kiekviena daina ne tik yra savotiškas vokalinio meno perlas – ji atskleidžia vidinį moters-kazokės pasaulį, tikrąją liaudies išmintį ir rusiškos dvasios grožį.

Podliasje - šiaurės rytinis Lenkijos regionas, esantis Baltarusijos-Lenkijos pasienyje. Nuo X a. pabaigos iki XI a. vidurio Podliasio žemės priklausė Senosios Rusijos valstybei, vėliau – Galicko-Volynės kunigaikštystei, nuo XIV a. antrosios pusės ir XVI a. perėjo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. XV a. pabaigoje atsirado ir pats „Podliasje“ pavadinimas, o XVI a. pradžioje įkurtas Podliasio gubernija, įtvirtinusi šį pavadinimą. Apskrities gyventojai vadinami podliašukais arba podlasianais, podlašanais kalba vietinėmis tarmėmis, kuriose galima išskirti ukrainiečių, baltarusių ir lenkų kalbų įtakas. Šiandieninis Podlesje – tai gyvos nacionalinės kultūros, jungiančios lenkų, ukrainiečių ir baltarusių kultūros elementus, regionas, kuriame maišosi ir sąveikauja rytinės ir vakarinės slaviškosios tradicijos. Ansamblis „Dička“ iš Varšuvos supažindins jus su įvairiapuse tradicine Podliasio dainuojamąja tradicija. Girdėsite kalendorines, apeigines, religines ir lyrines dainas, atliekamas įvairiomis vietinėmis tarmėmis.

Su kolektyvo kūryba galėsite susipažinti XII tarptautinio festivalio koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose nepamirštamuose renginiuose.

Krasnojarskas – tarp miškų ir užgesusių ugnikalnių įsikūręs miestas, Čechovo pavadintas „pačiu geriausiu ir gražiausiu Sibiro miestu“. Dainuojamosios Krasnojarsko krašto tradicijos - gana sudėtingas reiškinys. Šiame krašte nuo seno gyvena vietiniai, rusai persikėlę iš centrinių šalies gubernijų, baltarusiai ir ukrainiečiai. Tokia gyventojų įvairovė įtakojo ir dvasinę krašto gyventojų kultūrą. Viena vertus, kiekviena persikėlusiųjų grupė puoselėja, saugo ir perduoda jaunajai kartai savo tolimosios tėvynės tradicines dainas. Tačiau laikui bėgant vis labiau ryškėja skirtingų folkloro tradicijų sąveikos pavyzdžiai. Tai pastebima dainų tekstuose, leksikoje, muzikoje. Rusiškose dainose įsipina ukrainietiškų ir baltarusiškų melodijų atgarsiai. „Dainuojamoji tradicija Sibire yra labai išsivysčiusi. Liaudis žino ir dainuoja daug dainų. Aukštą muzikinę kultūrą, įgimtą liaudies muzikalumą liudija daugiabalsis dainų atlikimas, reikalaujantis išlavintos muzikinės klausos. Šie žmonės, niekada nesimokę muzikos, daro stebuklus“ - apie šiauriečių muzikalumą rašo Krasnojarsko krašto tyrinėtojai.

Ansamblį „Živaja Starina“ 1998 m. įkūrė Igoris Gorevas – Altajaus valstybinės kultūros ir dailės akademijos absolventas. Kolektyvo nariai – Krasnojarsko valstybinio meno instituto ir kitų aukštųjų mokyklų studentai bei jau baigę įvairiausių specialybių folkloro mylėtojai. „Živaja Starina“ – rajoninių, tarpregioninių, Sibiro ir Rusijos folkloro konkursų ir festivalių laureatas. Kolektyvas savo gimtajame mieste gaivina kalendorinių, dvasinių liaudies švenčių dainuojamąsias tradicijas. Krasnojarsko kraštas garsėja turtingomis ratelių tradicijomis. Šokių, humoristinės, ratelių dainos reikšmingos ne tik pramogine, bet auklėjamąja prasme. Ne atsitiktinai daugelyje ratelių, o ypač humoristinėse dainose buvo pašiepiamos tamsiosios rusiškos buities pusės. Pašaipos sulaukdavo nevalyvos šeimininkės, neištikimos žmonos ir vyrai, išrankios nuotakos.

Kolektyvas „Živaja Starina“ festivalyje „Pokrovskije kolokola“ atliks ilgesingas Krasnojarsko pakraščių, spalvingas Sibiro dainas, apdainuojančias ankstesnį krašto gyvenimą – su kažkokiu ypatingu gniaužiančiu ilgesiu, pilnu savotiško žavesio. Žiūrovų taip pat laukia pažintis su vakaronių ir vestuvinėmis bei, žinoma, ratelių dainomis.

Su kolektyvo kūryba galėsite susipažinti XII tarptautinio festivalio koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose renginiuose.

Visas ukrainiečių gyvenimas, tiek kasdieninis, tiek šventinis yra kupinas įdomių tradicijų. Kalendorinės apeigos yra glaudžiai susijusios su bet kurios tautos buitimi, kiekvienos iš jų ritualai turi savo unikalų koloritą ir ukrainiečiai nėra išimtis. Tradicijose ryškūs pagonybės bei krikščionybės atgarsiai, kas neabejotinai suteikia apeigoms savitumo.

Autentiškas folkloro ansamblis „Barvinok“ buvo įkurtas 2011 m. Fasovos kaime (Ukraina). Šio kolektyvo repertuarą sudaro Kalėdų, Naujųjų metų, pavasario ir Ivano Kupalos ciklų dainos bei apeigos : „ Ožkos vedimas“, „ Undinių išlydėjimas“, „Ivanas Kupala“, „Kaimo vedybos“ ir kt. Festivalyje "Pokrovskije kolokola" ansamblis "Barvinok" pristatys vestuvių ritualo fragmentus, taip pat lyrinių, karinių, sakralinių dainų pavyzdžius, kurias ansamblio nariai išgirdo ir perėmė iš savo gimtojo kaimo gyventojų.

Su šio ansamblio kūryba galėsite susipažinti XII tarptautinio festivalio koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose nepamirštamuose pasirodymuose.

Andrejus Kotovas yra vienas iš žinomiausių sakralinės muzikos atlikėjų Rusijoje, išskirtinis kūrėjas ir ilgametis ansamblio “Sirin” meno vadovas, dainininkas, folkloristas ir chormeisteris, kuris jau daug metų tyrinėja rusų viduramžių muziką, gilinasi į autentiško liaudies dainų atlikimo subtilybes. Ypatingą vietą Kotovo kūryboje ir tyrinėjimuose užima sakralinės muzikos atlikimas akompanuojant lyra. Lyrininkas - klajojantis muzikantas, einantis iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, dainuojantis bažnyčios prieangyje dvasinės tematikos dainas ir renkantis išmaldą. Lyrininkai buvo ypatingos muzikinės kultūros puoselėtojai: eidami per miestus ir kaimus, jie rinkdavo muzikinę medžiagą bei ją platindavo dainuodami žmonėms. Taip dvasinės eilės plisdavo visoje milžiniškoje Rusijos teritorijoje būtent lyrininkų dėka. Klajojančio lyrininko koncertas mažame miestelyje tapdavo įvykiu, suburiančiu minias žmonių.

Susipažinti su Andrejaus Kotovo atliekamais senovinės dainuojamosios tradicijos pavyzdžiais XII tarptautinis festivalis „Pokrovskije kolokola“ pakvies koncertuose „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje) ir kituose nepamirštamuose renginiuose.