kaip įprasta, jau septynioliktus metus džiugina tradicinio liaudies meno mėgėjus.
Šį kartą organizatoriai daugiausiai dėmesio skyrė unikalioms Gruzijos daugiabalsių dainų
tradicijoms ir Ukrainos kazokų dainoms. UNESCO pripažino abiejų šalių polifoniją žodinio
nematerialaus paveldo šedevrais. Dar Vilniaus publiką džiugino kolektyvų iš Serbijos, Latvijos,
Estijos, Bulgarijos, Vokietijos, Lietuvos dainos ir šokiai.
Festivalio partneriai: Lietuvos ir Sakartvelo kultūros ministerijos, Lietuvos kultūros taryba, Tautinių
mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybė,
Sakartvelo ambasada Lietuvoje, Tbilisio V. Saradžyšvili valstybinė konservatorija, LRT, Lietuvos
nacionalinė filharmonija.
Savo sveikinimą festivaliui ir nuoširdžią padėką jo direktorei Irenai Zacharovai perdavė Vilniaus
miesto mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė ir Tbilisio Vano Saradžyšvili valstybinės
konservatorijos rektorė Nana Sharikadze.
Tradicinio dainavimo laboratorija, apskritasis stalas „Šiuolaikinės folkloristikos ribos“, mugė
Vilniaus Rotušėje – visa tai irgi festivalis, kuriame laiko ir vietos užtenka visiems: profesionalams,
mėgėjams ir tiesiog besidomintiems. Koncertų salės buvo pilnos, klausytojai pasiilgo liaudies muzikos
grožio, paprastumo, nuoširdumo. O štai ką sako Vilniaus svečiai, atlikėjai.
Luka Mebonia, Sakartvelas: "Sunkiais laikais mus gelbsti daina. Tai apskritai padeda žmonėms
išgyventi, užmegzti santykius. Kultūros tradicijos mus vienija ir dabar, tai Dievo mums patikėta –
dainuojame. Sakartvelas tiesiog negali gyventi be šių tradicijų. Kultūra gali sustabdyti žmonių
negatyvumą, praturtina kūrybiškumu. Ar naivu to tikėtis konfrontacijos laikais? Jums
tiesiog reikia daugiau kultūros, tada tai išstums iš žmonių agresiją.
- Sakėte, kad gruzinai gerai jaučia ką ir kada dainuoti. Kokias dainas iš savo
repertuaro laikote reikalingiausiomis žmonėms dabar?
Mūsų programose pristatomi visi Sakartvelo regionai. O svarbiausios dainos apie Dievą.
Pirmiausia turime padėkoti Kūrėjui už tai, ką turime – gyvybę, sveikatą, šeimą. Antra pagal svarbą
daina apie žmones. Trečia – apie meilę. Be kurios nieko gero negali nutikti. Meilė mus gelbsti, vienija.
Meilė yra gyvenimas.
Jaunimo ansamblis iš Serbijos Karadžič (Karadzic) į festivalio atidarymą atvyko tiesiai iš
lėktuvo. Svečiai greitai, dalykiškai išsipakavo lagaminus su ryškiais kostiumais ir per penkiolika
minučių paprasti džinsais vilkintys vaikinai ir merginos virto ištaigingais artistais, pasiruošusiais
Vilniaus publikai padovanoti gaivinančią temperamentingų balkaniškų šokių nuotaiką. Berniukams
reikėjo mažiau laiko persirengti, ir jie entuziastingai ėmė padėti mergaitėms ... pinti kasas. Retas
reginys!
Šią grupę į Lietuvą atvežė profesionalus inžinierius, folkloristas iš širdies Seržan Tekič: „Iš
Loznicos miesto čia skridome per Belgradą ir Varšuvą, mokyklinio ir studentiško amžiaus vaikai
atlieka senus serbiškus šokius ir dainas. Tautodailės populiarumas mūsų jaunimo gretose metams
bėgant nesumažėjo, vaikinai ir merginos jungiasi į folkloro kolektyvus, mėgsta koncertuoti, parodyti
savo meną kitoms tautoms“.
Ansamblio „Gurjaani“ vadovas Ilja Datuashvili pirmiausia atsakė į mano klausimą, kaip jis
jaučiasi dėl to, kad Lietuva pirmoji oficialiai panaudojo ne Gruzijos, o Sakartvelo pavadinimą:
“Aišku gerai! Kai Vilniuje buvo priimtas toks sprendimas, kaip tik čia buvau su Tbilisio operos
teatro choru. Mes visi labai didžiuojamės, tai malonu. Lietuvą ir Sakartvelą jau seniai sieja puikūs
santykiai. Esame dėkingi festivalio organizatoriams Irenai ir Nikolajui Zacharovams už
profesionalumą, už tai, kad čia visada randame svetingumą ir dėkingus klausytojus”.
- Lietuvoje kartvelų dainų menas labai mėgstamas. Ar galėtumėte atskleisti paslaptį – kodėl
būtent jūsų žmonės turi išskirtinį vyrišką dainavimą? Įvairių tautų chorai dainuoja polifoniją,
tačiau gruziniškoji su niekuo nepalyginama.
“Šį lobį mums paliko mūsų protėviai. Stengiamės tai išlaikyti. Paslaptis yra paslaptis. Kodėl pas
mus - mes nežinome. Apie tai sklando gražūs mitai. Polifoninio dainavimo tyrinėtojai jo unikalumą tai
aiškina tuo, kad senais laikais kartvelai pamažu į dainas įtraukdavo polifoniją. Skirtinguose šalies
regionuose, net ir gretimuose kaimuose ta pati daina dainuojama skirtingai, atlikėjams susibūrus
išgaunamas polifoniškumas. Mūsų dainininkai sako: vienas gruzinas – ne gruzinas, vienas balsas – ne
daina. Kitas galimas paaiškinimas yra tas, kad Gruzijoje yra didžiulė gamtos įvairovė. Kalnai turi vieną
balsą, ežeras – kitą, jūra – trečią. Gerai, kad muzikinės tradicijos mūsų jaunimui vis dar brangios,
kartvelų vaikinui gėda nemokėti liaudies dainų. Tėvai šeimoje pirmiausia skiepija tam meilę. Kartvelai iš
prigimties visi ūkininkai ir vyndariai – niekad neprapuls. Kartvelas niekada nebus viena – duona, vynas ir
daina visada bus su juo. Ne, čia dainą reikia pirmą paminėti!”
Tatjana Začikevič, Šeimyninis ansamblis (Lenkija-Ukraina): "Kai apie karą net nekalbame, jis
visų mūsų mintyse. Jis apvertė mūsų gyvenimus. Kalbant apie muziką, įvykių įtakoje mes atradome
didžiulę dalį ukrainiečių folkloro repertuaro iš naujos perspektyvos. Ir anksčiau dainavome dainas apie
karą, apie sunkią kareivio dalią, apie išsiskyrimą, apie laukimą - bet vis tiek tai suvokėme abstrakčiai.
Dabar, kai tai palietė mus asmeniškai, viską jaučiame aštriau. Pavasarį paruošę tokią programą
supratome, kad ją atlikti labai sunku – pradedame verkti. Ir klausytojai verkė. Arba salėje buvo tokia
tyla... Net ir kitose šalyse, kur nekalba ukrainietiškai, visi viską supranta. Ir jausmai sutampa ir atlikėjų
ir žiūrovų. Mes apskritai atradome tokių naujų emocijų senose dainose. Bet geriau jų niekam nepatirti!
Kita vertus, medicinoje yra madinga tendencija – muzikos terapija.
Kai dainavimo pagalba išlaisvinamos dvasinės žmogaus emocijos, išgyvenimai, tarp jų ir sunkūs.
Padainuoja – ir palengvėja. Tai, žinoma, nėra naujiena. Močiutės kaimuose sako, kad žmonės nuo
neatmenamų laikų visada dainuodavo sielai palengvinti, tuo remiasi ištisi folkloro žanrai. Žmonės
dainavo ne tik vestuvėse, šventėse, bet ir sielvartaujant. Jie susirinkdavo ir dainuodavo kartu – tai
daugeliui padėjo išgyventi. Ir dabar Kijevo metro, kur žmonės leidžiasi kaukiant sirenoms, skamba
muzika, jie skambina su savimi pasiimamais instrumentais ir tai padeda įveikti baimę ir įtampą. Mano
giminaičiai iš Kijevo pasakoja apie tai telefonu.
Tokioje situacijoje, žinoma, iš karto nudžiugino žinia, kad festivalis „Pokrovo varpai“ vyks kaip
visada, rudenį. Nors žinant, kokios stiprios jo tradicijos, kokie stiprūs jo vadovai, nenustebau. Juk net
ir pandemijos metu – kai viskas buvo atšaukta – „Varpai“ skambėjo Vilniuje, kad ir kas beatsitiktų! Ir
štai karas, o žmonės ateina ir dainuoja. Nes tai suteikia jėgų, psichinės ir fizinės sveikatos – ir
dainuojantiems, ir klausantiems. O mums, ukrainiečiams, folkloras šiandien apskritai yra savęs
įtvirtinimo ir išgyvenimo būdas.”
Šventės dalyviai ir žiūrovai negailėjo padėkos žodžių folkloro šventės organizatoriams. Tačiau
kokios festivalio direktorės muzikantės Irenos Zacharovos nuotaikos:
„Festivalis turi gyventi, kad ir kaip sunku jo organizatoriams būtų, kad ir kokie iššūkiai jų lauktų.
Yra žmonių, kurie patys negali nieko sukurti, bet su dideliu malonumu pasiruošę griauti viską be
išimties, tiesiog bukai griauti. Deja, ir mums tenka su tokiais susidurti. Bet ne mums teisti. Būtent
bendros kūrybos procesas, kuris lydi festivalį, apjungia tautas, padaro žmones laimingesnius šiais
sunkiais laikais. Mums labai svarbu, kokius žmones festivalis jungia. Gerai žinoti tradicijas, puikiai
dainuoti, šokti – ne tai svarbiausia. Svarbu, kad festivalyje susiburtų vienminčiai, kurie nori padaryti šį
pasaulį geresniu. O savo mokiniuose ugdome tik gėrį, publika tai jaučia – pažiūrėkite, kaip šiltai jie
sutiko rusų, bet daugiatautės sudėties ansamblį „Arinuška“. Mūsų vaikai buvo užauginti taip, kad yra
pasirengę priimti kitų tautų kultūrą, mielai lanko meistriškumo kursus ir su mokytojais iš įvairių šalių,
viską įsisavina, moka daug dainų – rusų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, lenkų ir net kartvelų, bulgarų.
Taip, sunku, tolerancija prieinama ne visiems iš karto. Tačiau neseniai pas mus mokėsi dvi merginos,
pabėgusios nuo karo (dabar jos jau grįžo į Kijevą), dainavo su džiaugsmu, ir niekas netrukdė mums
visiems gyventi draugiškai ir darniai“.
Ir vėl – apie festivalio akcentą, muzikinį UNESCO paveldą: šiandien į Lietuvą atvyko trys
gruzinų grupės, pristatančios daugiabalsį dainavimą. Gruzinų folkloras tapo lietuvių kompozitoriaus E.
Jasinskio kūrinio „Orero“ pagrindu, jo pasaulinė premjera įvyko lapkričio 11 dieną Lietuvos
nacionalinėje filharmonijoje. Atlikėjai – solistai iš Lietuvos ir Gruzijos: Dovilė Kazonaitė, Regimantas
Gapšys, Luka Mebonia, Arina Zacharova, ansambliai „SHARA“, „ARINUŠKA“ ir „HAND VOICES“,
taip pat Tbilisio valstybinės konservatorijos K. Vardeli styginių kvartetas. Ir visa tai – drauge su
Lietuvos kameriniu orkestru. Tą vakarą žiūrovų laukė ir kompozitorių L. Rimšos, G. Venislovo ir E.
Jasinskio kūrinys „Buvo tokia diena“ – karaimų folkloro ir S. Firkovičiaus poezijos pagrindu, festivalio
specialiai užsakytas, paminėti Lietuvos karaimų metus.
Dirigavo, profesinio malonumo neslėpęs maestro Modestas Pitrėnas: "Man tai ne pirmas darbas
su etnine muzika, matau, kad pasaulyje auga susidomėjimas šiuo žanru. Tačiau šis projektas yra tiesiog
unikalus! Nes jaučiasi daugelio Lietuvos tautų muzikinių tradicijų susiliejimas, gražus su vienijančiu
impulsu, tarsi „apimantis" visą mūsų istoriją ir gamtą. Iš karto matosi, kiek daug spalvų yra Lietuvoje,
kokie mes turtingi skirtingomis kultūromis ir papročiais. Kartais per repeticijas net negalėjau nuslėpti
susižavėjimo ašarų prieš šią vertingiausią įvairovę. Tai mūsų stiprybė ir jos negalima prarasti“.
Iki kitų metų su Vilniaus publika atsisveikinantis festivalis „Pokrovo varpai“ gyvuoja ir net
plečia savo geografiją: kitų metų balandį Tbilisio konservatorijos Didžiojoje salėje skambės lietuvių
kompozitorių Jievaro Jasinsko „ORERO“ ir Leono Somovo „Perpetuum“. Festivalio baigiamojo
koncerto Vilniaus rotušėje metu, buvo pasirašyta Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos
centro ir Gurdžaanio savivaldybės kultūros centro (Sakartvelas) kultūrinio bendradarbiavimo sutartis.
Muzika tikrai nežino ribų.
Ana Zimina
Vilnius
2022 lapkritis
