Arinuška Tikėjimas senas, o folkloras jaunas » Аринушка
 
» » Tikėjimas senas, o folkloras jaunas
Informacija prie naujienos
  • Peržiūrėta: 240
  • Autorius: Vladimir
  • Data: 18-01-2018, 21:11
18-01-2018, 21:11

Tikėjimas senas, o folkloras jaunas

Kategorija: lt, Informacija

Tarp ką tik Vilniuje pasibaigusio menų festivalio „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“ koncertų ryškiai
išsiskyrė vienas – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pasirodė Rusijos valstybinis kamerinis orkestras,
vadovaujamas Aleksejaus Utkino. Koncerto pabaigoje buvo atliktas žinomas lietuvių kompozitoriaus Lino
Rimšos kūrinys „Senasis tikėjimas“. Vilniaus, Maskvos ir Peterburgo žiūrovams pažįstamą misteriją šį kartą
drauge su folkloro ansambliu „Arinuška“ kūrė vienas iš geriausių Rusijos orkestrų.

Aleksejus Utkinas gerai žinomas Europoje. Patirtis, įgyta dirbant su Spivakovu „Maskvos
virtuozuose“, puikus išsilavinimas prisidėjo prie jo tapimo žinoma figūra muzikos pasaulyje. Talentingasis
obojininkas Utkinas groja vienu iš rečiausių pasaulyje instrumentų, pagamintų būtent jam.

Pasak atlikėjo, dirigavusio šiam kūriniui, jis su vokaliniu folkloru scenoje susitiko pirmą kartą.
Kompozitorius Linas Rimša senovines liaudies dainas neįprastai „papuošė“ originaliais šiuolaikiniais
drabužiais. Jis sukūrė galingą filosofinį audinį, kur instrumentai ir balsai kalba apie pamatinius žmogiškosios
būties dalykus. Pats kompozitorius anksčiau taip kalbėjo apie „Senąjį tikėjimą“: „Aš mokiausi įvairiausių
stilių, studijavau klasiką, grojau džiazą, dirbau su pop muzika. Šiuo atveju visa tai sujungiau, kad išreikščiau
idėją. Man atrodo, kad būtent todėl ir esu gimęs“. Tuo pat metu kompozitoriui pavyko – daugeliu atvejų
netikėtai – kūrinio partitūroje panaudoti ritmus iš turtingų Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos kolekcijų. Jų
pagrindu sukurtas karkasas, apipintas muzikiniais pasakojimais apie meilę, gimimą, Dievą ir ištikimybę.

Tikėjimas senas, o folkloras jaunas


Tokios turtingos medžiagos iš Lietuvos patyręs muzikas Aleksejus Utkinas negalėjo nepastebėti:
„Paklausius labai patikusį „Senojo tikėjimo“ įrašą, iškart kilo mintis, kad šią medžiagą kartu su „Arinuška“
galima labai įdomiai pateikti scenoje ir kad šis kūrinys taps pagrindiniu būsimo koncerto akcentu. Ar
sintezės metu kilo sunkumų? Folkloras šiuo atveju pateiktas itin galingai – ir vokaliniu, ir instrumentiniu
požiūriu, o mūsų orkestras – kamerinis, galima sakyti, švelnus, turintis parodyti scenoje kūrinio detales. Šias
savo ambicijas ir muzikines subtilybes mes parodėme pirmojoje koncerto dalyje, kurioje mes atlikome
Čaikovskio „Prisiminimus apie Florenciją“. O aš pats Vilniuje sugrojau savo mylimu obojumi, atlikau
kūrinį, skirtą žymiojo muzikanto Dmitrijaus Chvorostovkio atminimui...“

- Jūsų orkestras turi patirties jungiant klasikinę muziką su roku bei džiazu. O kaip pavyko su folkloru ir
būtent su „Arinuška“?


- Šis kolektyvas, mano manymu, sukurtas labai natūraliu šiai vietai būdu – Lietuvoje nuo seno gyveno ir
gyvena įvairių tautybių, konfesijų žmonės. Kiekviena bendrija saugo savo šaknis, kultūrinius ypatumus, tuo
pačiu egzistuoja kultūrų sąveika, jungiamoji jėga. Aš su dideliu malonumu tęsčiau kūrybinį
bendradarbiavimą su Arinuška. Man labai įdomu! Su įvairių šalių folkloristais teko groti, tačiau su vokaline
grupe – pirmą kartą. Patirtis labai sėkminga. Ir muzikinė, ir žmogiškoji, matau jų veidus, girdžiu balsus
(labai autentiški), jaučiu, kaip gyvai reaguoja, ir stengiasi nesugadinti to, ką turi. Mane visuomet domina tai,
ko nemoku. Vargu ar jau uždainuosiu, žiūrėdamas į “Arinušką”, bet gročiau su tokiais muzikantais su
dideliu malonumu.

Svajoju organizuoti akademine muzika paremtą muzikinį festivalį, kuriame taip pat skambėtų ir džiazas, ir
folkloras. Jungiamąja jėga taptų mūsų Kamerinis orkestras, mūsų muzikantai tam pritaria. Tai ypač svarbu!
Juk egzistuoja daug „klasikų“, kurie atmeta viską, kas netelpa į jų suvokimą.

- Egzistuoja toks požiūris į folklorą: šis žanras, deja praradęs aktualumą ir ,svarbiausia, puoselėtojus
šiuolaikinėje kultūroje nustumtas į siaurą muzikinę nišą, kuri domina nedidelę saujelę apsiskaičiusių
klausytojų.


- Sunkus ir labai įdomus klausimas. Kiek metų mus bandė atpratinti nuo tikrojo folkloro pateikdami
neautentiškų ansamblių kūrybą! O juk tai giluminiai dalykai. Tai, ką turime kiekvienas. Tačiau dažniausia
taip giliai, kad labai sunku atrasti. Jeigu pavyksta, tai nuostabu. O juk visi muzikantai kilę būtent iš ten, iš
folkloro gilumų. Istoriškai šį pagrindą kompozitoriai „sutaurina“, nušlifuoja ir paverčia klasikinės muzikos
stebuklais. Taip, kai kurie snobai siekia padėti folklorą po stiklu ir padaryti iš jo herbariumą. Bet jis gi
gyvas, ne muziejinis! Tai mes ir pamatėme Vilniuje“.

Nesenstantį folklorą atliktą originaliu, novatorišku būdu pamatys ir išgirs Lietuvos nacionalinės
televizijos žiūrovai vienoje iš laidų. Šiuo kaip ir kitais lietuvių-rusų muzikinio bendradarbiavimo vaisiais
džiaugiasi festivalio direktorė, pianistė, folkloro specialistė Irena Zacharova:

„Mums didelė garbė, kad Aleksejus Jurjevičius Utkinas sutiko dirbti su mumis. Žinoma, malonu, kad mūsų
atliekamos rusų dainos įamžintos ir tokiu būdu, tokiame žanre. Daugumas šių dainų surinktos iš vietinių
sentikių. Atlikti tokią muziką su tokiu orkestru – tiesiog laimė! Taip pat mūsų kolektyvui tai dar ir
neįkainojama patirtis ir mes labai dėkingi Aleksejui Jurjevičiui! Šį koncertą vertiname kaip užburiantį
muzikinį eksperimentą. Jaunimas – žiūrovai – tai itin gerai jaučia. Tie, kas nepasiruošę (ar pamiršę) klausytis
folkloro arba, kita vertus, nepripratę prie klasikinės muzikos, jiems ši sintezė tapo įdomia naujove.
Atradimu!“

- Abiejuose kolektyvuose daug jaunimo. Ar jiems pavyko profesionaliai vieniems kitus pajusti?

Šio Rusijos orkestro jaunieji atlikėjai ypatingi, profesionalūs ir talentingi. Jie drąsūs, nebijantys
eksperimentuoti, linkę „džiazuoti“. Improvizuoja, uždainuoja, netgi spontaniškai.

Malonu, kad jie neapsimestinai myli Lietuvą, lankosi čia nebe pirmą kartą. Per šventes paliko namus, atvyko
į mūsų šalį. Kalėdos jiems - čia!”.

Į klausimus atsako kitas ansamblio “Arinuška” vadovas Nikolajus Zacharovas.

- Kaip Jums sekėsi dirbti vienoje scenoje, viename projekte su „klasikais“?

- Muzikantai, nepriklausomai nuo „specializacijos“, puikiai jaučia ir supranta kūrinį, kuris paremtas tradicine
liaudies muzika. Kokios gali būti kliūtys? Garsų, jų išgavimo skirtumai. Man kaip folkloro specialistui
svarbu tai, koks garsas, kokia jo kilmė. Utkinas nėra tiesiog dirigentas, jis – pučiamojo instrumento
virtuozas! Toks muzikantas garsus girdi kiek kitaip. Tokiu, kitokiu girdėjimu pasižymi ir jo orkestras.
Egzistuoja daug puikių, “susigrojusių” orkestrų. Bet šiuo atveju egzistuoja visiškai kitoks garso išgavimas.
Aš tai girdžiu! Dirbant su tokio lygio orkestru, atsiranda ir savęs supratimas, savo galimybių įsisąmoninimas,
atsiveria horizontai. 10 metų „Arinuška“ atlieka tokią muziką. Dainavome ir su Gnesinų orkestru, ir su
Peterburgo, ir su Lietuvos Kameriniu. Akademizmo ir folkloro derinimas kiekvieną kartą duoda savo
rezultatus. Išoriškai gali pasirodyti, kad tai folklorui itin lengva – trys suplojimai, du treptelėjimai. Bet
giluminiai dalykai – iš kur tie suplojimai, ir svarbiausia, kodėl jie būtent čia ir būtent taip – tai visai kiti
dalykai. Kuomet pradedame folkloro ir klasikos sintezę, paaiškėja pirmojo giluma!

Ir mūsų jaunuoliai – folkloristai, daugelis jų neturi akademinio išsilavinimo, tokio bendro muzikavimo metu
išmoksta naujų būdų, prailgina folkloro gyvenimą, suteikia jam jaunystę. Folkloras šiuolaikiniame pasaulyje
išgyvena, kaip bebūtų gaila, sąstingį ar net nyksta. Galbūt, kuriant kartu su “akademikais”,
eksperimentuojant mes suteikiame folklorui šansą išlikti? Kitu atveju senosios dainos gali išnykti laike. Jas
reikia atlikti, parodyti žmonėms jų reikalingumą. O jei nėra žmonių, kuriems to reikia, tuomet folkloras
nyksta. Ar gi tokiuose jungtiniuose koncertuose neišryškėja folkloro ateitis?”

Tikėjimas senas, o folkloras jaunas


O ką kalba tie, kuriems priklauso muzikos ateitis – jaunimas? Rusijos kamerinio orkestro, vadovaujamo
A.Utkino, smuikininkas Daniil Padilov: „Retai būna toks džiaugsmas – vienoje scenoje su folkloru. Tai
visuomet įdomu, gyva! Rimšos muzika man labai patinka. Tai, kad folkloras šiuo metu labai atskirtas nuo
klasikos – tai ne visada taip buvo! Ir labai žymūs kompozitoriai, kad ir pats Mocartas, įkvėpimo sėmėsi iš
liaudies muzikos.

Ypatingas bendro su Lietuvos muzikantais darbo žavesys – tai nacionalinis koloritas ir liaudies dainų
atlikimo specifika. Bet svarbiausia – ritmai! Folklore ritmas visai kitoks. Mes turėjome patirties dirbant su
roku ir džiazu, o folklore jis visiškai ypatingas. Dar patinka tai, kad atliekant tokius daugiasluoksnius
kūrinius, scenoje yra labai daug žmonių, ir jie tokie įdomūs... Gimsta ypatingas bendrumas. Tai puiku!”.

Anna Zimina
Vilnius
Gerbiamas lankytojau, Jus lankotes svetainėje kaip neužregistruotas lankytojas. Mes rekomenduojame Jums užsiregistruoti arba prisijungti prie savo paskyros

Naujienų archyvas

Август 2018 (3)
Июль 2018 (5)
Июнь 2018 (5)
Май 2018 (4)
Апрель 2018 (1)
Март 2018 (5)
^