Taip apie folkloro festivalį, kuris ką tik nuskambėjo Vilniaus salėse, kalbėjo
vienas jo dalyvių. „Čia žmones sieja meilė – ir nieko daugiau“. Meilė savo veiklai,
liaudies dainai, tiems, kuriuos laikai savo bendraminčiais.
Pagrindinė festivalio įkūrėjų, Vilniaus folkloristų Irenos ir Nikolajaus
Zacharovų užduotis – siekis per keletą dienų įsižiūrėti į folklorą, įsiklausyti
patirties ir neabejingumo stetoskopo pagalba, užfiksuoti jo procesų eigą. Kaip tu
laikaisi, liaudies daina?
vienas jo dalyvių. „Čia žmones sieja meilė – ir nieko daugiau“. Meilė savo veiklai,
liaudies dainai, tiems, kuriuos laikai savo bendraminčiais.
Pagrindinė festivalio įkūrėjų, Vilniaus folkloristų Irenos ir Nikolajaus
Zacharovų užduotis – siekis per keletą dienų įsižiūrėti į folklorą, įsiklausyti
patirties ir neabejingumo stetoskopo pagalba, užfiksuoti jo procesų eigą. Kaip tu
laikaisi, liaudies daina?
Erdvių, kuriose renkasi žmonės iš įvairių šalių, kad padainuotų-pašoktų ir dėl
to taptų laimingesni, visus kitus apdovanotų folklorinio palikimo šviesa – ne taip
jau ir daug. Vilniaus festivalis jau keturioliktus metus šia šviesa pritraukia tiek
senus, tiek naujus dalyvius. Šiais metais jie atstovavo vienuolikai šalių.
Pabendrausime su jais, kad atskleisti šios traukos paslaptį.
Tradiciškai festivalio pradžią pažymėjo premjera – kompozitoriaus Laimio
Vilkončiaus misterija „Varnėno mišios“, kurioje jis pats atliko skaitovo vaidmenį.
Premjera praėjo sėkmingai - salė pratrūko ovacijomis.
Profesionalai paaiškins kodėl. Iš karto po koncerto prieinu prie pianistės,
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Veronikos Vitaitės: „ Man tai
paliko stiprų įspūdį. Labai prasmingas kūrinys – apie sielą, amžinybę, gyvenimą ir
mirtį. Apie ištisų tautų išnykimą. Sigito Gedos eilės – filosofinės, daug
pasakančios, bet tuo pat metu paliekantys iki galo neišsakytų minčių, priverčiančių
klausytojus susimąstyti, vėl ir vėl grįžti prie jų ir prie šios muzikos.
Kaip muzikantę mane sudomino viskas – kamerinio orkestro sudėtis su
mušamųjų grupe, folkloro ansamblis „Arinuška“, atliekantis savo partijas
skirtingomis kalbomis, fortepijonas. Viskas buvo labai harmoningai.
- Matau Jus kiekviename festivalyje „Pokrovskije kolokola“.
Nes negaliu neateiti – dievinu liaudies muziką. Žavi spalvingumas – čia ir
gruzinų, ispanų, rusų dainos, visų net neišvardinsi. Gerą šventės nuotaiką sukūrė
Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalba, kurioje jis priminė apie beveik
septynių šimtų metų miesto istoriją ir jo daugiatautę kultūrą. Jos atspindžius mes
kiekvienais metais stebime festivalio metu.
O dar čia ir kompozitorių premjeros, prie kurių, laimei, mus pripratino
festivalio direktorė Irena Zacharova – tai nuostabus sprendimas. Jis viską pakylėjo
į naujas profesionalumo aukštumas. Jau nekalbant apie tai, kad šiuolaikiniai
kompozitoriai padeda apmąstyti folkloro vietą mūsų gyvenime. Pajusti jo
išliekamąją vertę“.
Neslepia savo susižavėjimo ir Lietuvos džiazo pianistas, Akademijos
profesorius Artūras Anusauskas: „Bet kuri premjera visada žavi, intriguoja, nes
tai nauja. Ir didelė atsakomybė – kaip sutiks klausytojai? Reikia daug laiko
repeticijoms, visų dalyvių, kurie užėjo į jiems naują kūrybinį lauką, sklandžiam
bendradarbiavimui. Rezultatas puikus! Kūrinyje harmoningai susijungia
šiuolaikiškumas, grožis ir dermė. Esu visiškai sužavėtas ansamblio „Arinuška“,
lygiai taip pat ir orkestro su dirigentu.
Pati muzika palieka ryškius įspūdžius. Aš Vilkončių pažįstu kaip pop-
muzikos autorių, o štai čia jis atskleidė savo akademiško kompozitoriaus talentą.
Orkestro skambesys buvo nuostabus“.
Kaip tą vakarą jautėsi pats kompozitorius?
Laimis Vilkončius: „Sintezė su lietuvių liaudies muzika - man yra įprastas
dalykas. Pavyzdžiui, neseniai įvyko mano roko operos „Eglė“ tokiu pat pagrindu
premjera. O štai su slavų folkloru aš dirbau pirmą kartą. Ilgai galvojau, kaip
padaryti, kad tai nebūtų paprastas muzikinis koliažas. Nusprendžiau pasitelkti
Sigito Gedos, kurį laikau genealiu Lietuvos poetu, eiles. Ir rusų dainuojamąsias
tradicijas „panardinti“ į lietuvių folklorą. Iš jo „Jotvingių mišių“ pasiskolinau
pačius galingiausius, filosofinius, prasmingus fragmentus ir sujungiau su
atitinkama muzika.
to taptų laimingesni, visus kitus apdovanotų folklorinio palikimo šviesa – ne taip
jau ir daug. Vilniaus festivalis jau keturioliktus metus šia šviesa pritraukia tiek
senus, tiek naujus dalyvius. Šiais metais jie atstovavo vienuolikai šalių.
Pabendrausime su jais, kad atskleisti šios traukos paslaptį.
Tradiciškai festivalio pradžią pažymėjo premjera – kompozitoriaus Laimio
Vilkončiaus misterija „Varnėno mišios“, kurioje jis pats atliko skaitovo vaidmenį.
Premjera praėjo sėkmingai - salė pratrūko ovacijomis.
Profesionalai paaiškins kodėl. Iš karto po koncerto prieinu prie pianistės,
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Veronikos Vitaitės: „ Man tai
paliko stiprų įspūdį. Labai prasmingas kūrinys – apie sielą, amžinybę, gyvenimą ir
mirtį. Apie ištisų tautų išnykimą. Sigito Gedos eilės – filosofinės, daug
pasakančios, bet tuo pat metu paliekantys iki galo neišsakytų minčių, priverčiančių
klausytojus susimąstyti, vėl ir vėl grįžti prie jų ir prie šios muzikos.
Kaip muzikantę mane sudomino viskas – kamerinio orkestro sudėtis su
mušamųjų grupe, folkloro ansamblis „Arinuška“, atliekantis savo partijas
skirtingomis kalbomis, fortepijonas. Viskas buvo labai harmoningai.
- Matau Jus kiekviename festivalyje „Pokrovskije kolokola“.
Nes negaliu neateiti – dievinu liaudies muziką. Žavi spalvingumas – čia ir
gruzinų, ispanų, rusų dainos, visų net neišvardinsi. Gerą šventės nuotaiką sukūrė
Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalba, kurioje jis priminė apie beveik
septynių šimtų metų miesto istoriją ir jo daugiatautę kultūrą. Jos atspindžius mes
kiekvienais metais stebime festivalio metu.
O dar čia ir kompozitorių premjeros, prie kurių, laimei, mus pripratino
festivalio direktorė Irena Zacharova – tai nuostabus sprendimas. Jis viską pakylėjo
į naujas profesionalumo aukštumas. Jau nekalbant apie tai, kad šiuolaikiniai
kompozitoriai padeda apmąstyti folkloro vietą mūsų gyvenime. Pajusti jo
išliekamąją vertę“.
Neslepia savo susižavėjimo ir Lietuvos džiazo pianistas, Akademijos
profesorius Artūras Anusauskas: „Bet kuri premjera visada žavi, intriguoja, nes
tai nauja. Ir didelė atsakomybė – kaip sutiks klausytojai? Reikia daug laiko
repeticijoms, visų dalyvių, kurie užėjo į jiems naują kūrybinį lauką, sklandžiam
bendradarbiavimui. Rezultatas puikus! Kūrinyje harmoningai susijungia
šiuolaikiškumas, grožis ir dermė. Esu visiškai sužavėtas ansamblio „Arinuška“,
lygiai taip pat ir orkestro su dirigentu.
Pati muzika palieka ryškius įspūdžius. Aš Vilkončių pažįstu kaip pop-
muzikos autorių, o štai čia jis atskleidė savo akademiško kompozitoriaus talentą.
Orkestro skambesys buvo nuostabus“.
Kaip tą vakarą jautėsi pats kompozitorius?
Laimis Vilkončius: „Sintezė su lietuvių liaudies muzika - man yra įprastas
dalykas. Pavyzdžiui, neseniai įvyko mano roko operos „Eglė“ tokiu pat pagrindu
premjera. O štai su slavų folkloru aš dirbau pirmą kartą. Ilgai galvojau, kaip
padaryti, kad tai nebūtų paprastas muzikinis koliažas. Nusprendžiau pasitelkti
Sigito Gedos, kurį laikau genealiu Lietuvos poetu, eiles. Ir rusų dainuojamąsias
tradicijas „panardinti“ į lietuvių folklorą. Iš jo „Jotvingių mišių“ pasiskolinau
pačius galingiausius, filosofinius, prasmingus fragmentus ir sujungiau su
atitinkama muzika.
Pats išraiškingiausias, mano nuomone, fragmentas, kuriame panaudotas rusų
folkloras – tai dvasinės eilės apie archangelų vedamą sielą, kuri... „šalia rojaus
praėjo: ar tai dėl gobšumo ar dėl kvailumo“. Jas puikiai atliko Arina Zacharova.
Buvau labai laimingas, dirbdamas su šia misterija, čia susijungė viskas: nuostabi
poezija, profesionalus orkestras ir brangakmenis, vardu folkloras“.
Tuo tarpu, atgavusiems kvapą po įspūdingos premjeros Vilniaus
klausytojams, festivalio dalyviai pradėjo demonstruoti kiekvienas – savo
brangakmenį.
folkloras – tai dvasinės eilės apie archangelų vedamą sielą, kuri... „šalia rojaus
praėjo: ar tai dėl gobšumo ar dėl kvailumo“. Jas puikiai atliko Arina Zacharova.
Buvau labai laimingas, dirbdamas su šia misterija, čia susijungė viskas: nuostabi
poezija, profesionalus orkestras ir brangakmenis, vardu folkloras“.
Tuo tarpu, atgavusiems kvapą po įspūdingos premjeros Vilniaus
klausytojams, festivalio dalyviai pradėjo demonstruoti kiekvienas – savo
brangakmenį.
Luka Mebinija, ansamblis „Bedinera“ iš Gruzijos: „Lietuva tai šalis, kurią
labai mylime. Mylime visus vietinius žmones, gerbiame juos. Žavimės unikaliomis
lietuvių sutartinėmis. Smagu, kad Irena Zacharova sugalvoja kaip sujungti
kūryboje įvairių šalių dalyvius, suartinti juos. Mes dainavome, ir ne kartą, su
ansambliu „Arinuška“, su lietuvių kolektyvais, su orkestru, tai mus suartina,
suteikia galimybę pažinti įvairių tautų kultūrą ir pačius žmones. Čia visi – kaip
viena šeima, mūsų laikais tokį draugišką artumą retai kur besutiksi...
Mes esame iš Calendžychos miesto, ansamblio senos tradicijos, joms daugiau
nei šimtas metų. Dalyviai – įvairaus amžiaus, man – 24, kolektyvo vadovui
Murtazui Cimintijai – 65. Yra 85-mečių atlikėjų. Ir visi dainuoja! Gruzinų
polifoninis giedojimas tai vertybė, kurią UNESCO pripažino pasaulio kultūriniu
palikimu. Mūsų harmonija kalba už mus“.
labai mylime. Mylime visus vietinius žmones, gerbiame juos. Žavimės unikaliomis
lietuvių sutartinėmis. Smagu, kad Irena Zacharova sugalvoja kaip sujungti
kūryboje įvairių šalių dalyvius, suartinti juos. Mes dainavome, ir ne kartą, su
ansambliu „Arinuška“, su lietuvių kolektyvais, su orkestru, tai mus suartina,
suteikia galimybę pažinti įvairių tautų kultūrą ir pačius žmones. Čia visi – kaip
viena šeima, mūsų laikais tokį draugišką artumą retai kur besutiksi...
Mes esame iš Calendžychos miesto, ansamblio senos tradicijos, joms daugiau
nei šimtas metų. Dalyviai – įvairaus amžiaus, man – 24, kolektyvo vadovui
Murtazui Cimintijai – 65. Yra 85-mečių atlikėjų. Ir visi dainuoja! Gruzinų
polifoninis giedojimas tai vertybė, kurią UNESCO pripažino pasaulio kultūriniu
palikimu. Mūsų harmonija kalba už mus“.
Igor Solovjov, Petrozavodsko konservatorija, ansamblis „Istoki“:
„Dainuojame įvairiomis kalbomis, taip pat ir šiaurės-korelietiška, kuri artima
suomių kalbai. Dainuojame senoviniu žanru.
Šiame nuostabiame festivalyje mes esame pirmą kartą, žavimės jo dalyviais
–tokia turtinga paletė. Tai, kad jis vyksta Vilniuje, suteikia jam unikalumo: įvairių
tautų folkloro tradicijos susijungia istoriškai turtingos miesto architektūros ir
spalvingos Lietuvos gamtos apsuptyje. Nuostabios natūralios dekoracijos. Tai
suteikia festivaliui ypatingų atspalvių“.
Etnologas Rytis Ambrazevičius: „Paklaustas, kuria kryptimi vystosi šis
festivalis, atsakau – nenoriu, kad jis vystytųsi! Ta prasme, kad keistųsi (juokiasi).
Formatas, turinys man patinka nuo pat pradžios. Meistriškumo pamokos,
apskritieji stalai, mugės – tai nuostabūs atradimai, kuriuos reikia saugoti. Iš
pradžių dalyvavo daugiausiai slavų kolektyvai, dabar – iš viso pasaulio, tai suteikia
spalvų. Mane asmeniškai ypatingai džiugina galimybė susitikti su seniais draugais-
kolegomis, folkloristais iš Rusijos, Ukrainos, Gruzijos. Su kai kuriais iš jų mes
pažįstami apie 30 metų! Smagu vėl susimatyti, pasidalinti pasiekimais,
naujienomis“.
-Pirmų festivalių klausytojai buvo, daugiausia rusakalbiai, dabar – lietuviai.
Stebėdama jų emocijas po pasirodymų, galiu pasakyti, kad „Pokrovskije kolokola“
jie pamilo.
„Taip. Pradžioje liaudis stebėjo, žvalgėsi, o dabar visa tai įaugo į Vilniaus
festivalių muzikinę paletę. Dabar tai viena iš mūsų bendrų švenčių“.
Festivalio siela, jo direktorė Irena Zacharova drauge su vyru Nikolajumi
šiomis dienomis – labiausiai užsiėmę žmonės. Priimti šitiek žmonių – ne juokas.
Suteikti visiems galimybę koncertuoti, bendrauti, bendradarbiauti, apsikeisti
nuomonėmis ir patirtimi. Dar reikia visus pamaitinti ir suteikti nakvynę. Atlikėjus,
kalbančius ne tik lietuviškai, rusiškai, baltarusiškai ar ukrainietiškai, bet ir
angliškai, norvegiškai, ispaniškai.
Tik trumpam pavyksta pakalbinti rūpesčiais apsuptą Ireną, kuri pabrėžia
svarbiausią: „Mes kiekvienais metais stebime kaip auga atlikėjų profesionalumas.
Kaip pasakė vienas klausytojas: tai tiesiog galinga! Mes džiaugiamės, kad čia tikra
etnografija ir vietos stilizacijoms nėra. Tai visada buvo mūsų pagrindinis tikslas“.
- Kaip Jums pavyksta sujungti vienoje draugiškoje kompanijoje,
dainuojančioje ir šokančioje, supinti į vieną vainiką žmones iš skirtingų šalių,
kurių dabartinius politinius santykius idealiais pavadinti būtų sunku?
Esame laimingi, kad susitinkame, dainuojame. Meilė žmones vienija.
Draugystė. Štai turėjome bendrą šokių vakarą – gruzinai, ukrainiečiai, rusai,
lietuviai... Visi susijungė dainuodami viename ratelyje. Tai buvo nuostabu. Tiesiog
širdis džiaugiasi“.
Po vieno festivalio „Pokrovskije kolokola“ koncerto žiūrovų gretose matau
Galiną Lobkovą, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinės
konservatorijos etnomuzikologijos katedros vedėją, kuri festivalyje jau penktą
kartą: „Labai nustebino kaip vystomas kūrybinis darbas su kompozitoriaus kūriniu.
Girdėjau jau kelis. Ir kiekvieną kartą naujas kūrinys suteikia naują požiūrį į
liaudies muziką šiuolaikiniame pasaulyje.
Kiekvienas autorius savaip ją inkrustuoja, įpindamas į simfoninės muzikos
audinį. Autoriai taip kruopščiai dirba su šia medžiaga, atskleisdami tai, kas
svarbiausia. Tai neįkainuojama! Juntamas vietinis požiūris į liaudies palikimą. Gal
todėl, kad Lietuvoje kompozitoriai nuolatos girdi autentišką liaudies dainą. Ir
vertina ją. Nesvarbu ar jį lietuvių ar ne. Požiūris ne šiaip delikatus, bet labai
skrupulingas, smulkmenose, detalėse. Aš tai pamačiau gilinimosi į liaudies
kultūros gelmes procese, pastangose išsaugoti esmę, kiekvieno žiedelio atspalvį.
Daina, kaip gyvas audinys, kruopščiai saugoma autorių. O šį kartą dar ir
mėginimas sujungti poeziją ir muzikinę improvizaciją. Tikras meistriškumas!
-Kur, Jūsų nuomone, dreifuoja, muzikine šio žodžio prasme, šis festivalis?
Gyvename sudėtingoje, nuolat besikeičiančioje situacijoje. Šiose sąlygose
liaudies dainos, kaip vienijančio prado reikšmė labai sustiprės. Tai būtent tas
šaltinis, tas „gyvasis vanduo“, kuris tautas vienija. Tas šiaudas, kurio reikia
griebtis.
-Daug jaunimo šiais metais festivalyje, aplink vien jauni veidai!
Matydama muzikinį, kokybinį to, kas čia atliekama augimą, tai, kas visus mus
verčia pasitempti, aš suprantu: atvažiuoti į šį festivalį – didelė atsakomybė.
Atveždama į Vilnių studentus, kiekvieną kartą labai kruopščiai juos atrenku.
Scenos, kuriose čia pasirodome – aukšto, pasaulinio lygio. Ir šį lygį reikia atitikti.
- Tai jaunimas, sąmoningai besirenkantis folklorą kaip pagrindinę veiklą.
Taip, mane tai labai džiugina. Ir jų nemažai. Tai suteikia atsinaujinimo
vilčių.
Esu dėkinga organizatoriams ypatingai už tai, kad čia matome kolektyvus iš
šalių, su kuriomis dėl nežinimų, nuo mūsų nepriklausančių priežasčių, nebeturime
ankstesnių kontaktų. Daugelis folkloristų buvo išskirti tiesiog dėl politikos. O čia
mes bendraujame!
Prieš 30 metų, atsimenu mes, atvykę čia, susėdome su lietuvių ansambliu
„Ratilio“ prie vieno stalo, dainavome kiekvienas savo dainas. Ir supratome, kad
mūsų dainų šaknys – tie patys! Tuomet net kai kuriuos žodžius supratome
dainuodami. Liaudies muzika atskleidžia tai, kad gyli muzikinė baltų-slavų
vienybė egzistuoja. Dabar ji paslėpta. Svarbu, kaip pačios tautos pasielgs su šiuo
neįkainuojamu palikimu“.
Festivalio partneriai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos
kultūros taryba, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybė, Maskvos miesto Vyriausybės Užsienio
ekonominių ir tarptautinių ryšių departamentas, Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje.
Informaciniai rėmėjai - LRT, Žinių radijas, «Respublika», Vilniaus diena,
Ru.Delfi, Elta, Vilnius in your pocket, Vilniaus turizmo ir informacijos centras,
savaitraščiai „Obzor“, „Ekspress nedelia“ ir kt.
„Dainuojame įvairiomis kalbomis, taip pat ir šiaurės-korelietiška, kuri artima
suomių kalbai. Dainuojame senoviniu žanru.
Šiame nuostabiame festivalyje mes esame pirmą kartą, žavimės jo dalyviais
–tokia turtinga paletė. Tai, kad jis vyksta Vilniuje, suteikia jam unikalumo: įvairių
tautų folkloro tradicijos susijungia istoriškai turtingos miesto architektūros ir
spalvingos Lietuvos gamtos apsuptyje. Nuostabios natūralios dekoracijos. Tai
suteikia festivaliui ypatingų atspalvių“.
Etnologas Rytis Ambrazevičius: „Paklaustas, kuria kryptimi vystosi šis
festivalis, atsakau – nenoriu, kad jis vystytųsi! Ta prasme, kad keistųsi (juokiasi).
Formatas, turinys man patinka nuo pat pradžios. Meistriškumo pamokos,
apskritieji stalai, mugės – tai nuostabūs atradimai, kuriuos reikia saugoti. Iš
pradžių dalyvavo daugiausiai slavų kolektyvai, dabar – iš viso pasaulio, tai suteikia
spalvų. Mane asmeniškai ypatingai džiugina galimybė susitikti su seniais draugais-
kolegomis, folkloristais iš Rusijos, Ukrainos, Gruzijos. Su kai kuriais iš jų mes
pažįstami apie 30 metų! Smagu vėl susimatyti, pasidalinti pasiekimais,
naujienomis“.
-Pirmų festivalių klausytojai buvo, daugiausia rusakalbiai, dabar – lietuviai.
Stebėdama jų emocijas po pasirodymų, galiu pasakyti, kad „Pokrovskije kolokola“
jie pamilo.
„Taip. Pradžioje liaudis stebėjo, žvalgėsi, o dabar visa tai įaugo į Vilniaus
festivalių muzikinę paletę. Dabar tai viena iš mūsų bendrų švenčių“.
Festivalio siela, jo direktorė Irena Zacharova drauge su vyru Nikolajumi
šiomis dienomis – labiausiai užsiėmę žmonės. Priimti šitiek žmonių – ne juokas.
Suteikti visiems galimybę koncertuoti, bendrauti, bendradarbiauti, apsikeisti
nuomonėmis ir patirtimi. Dar reikia visus pamaitinti ir suteikti nakvynę. Atlikėjus,
kalbančius ne tik lietuviškai, rusiškai, baltarusiškai ar ukrainietiškai, bet ir
angliškai, norvegiškai, ispaniškai.
Tik trumpam pavyksta pakalbinti rūpesčiais apsuptą Ireną, kuri pabrėžia
svarbiausią: „Mes kiekvienais metais stebime kaip auga atlikėjų profesionalumas.
Kaip pasakė vienas klausytojas: tai tiesiog galinga! Mes džiaugiamės, kad čia tikra
etnografija ir vietos stilizacijoms nėra. Tai visada buvo mūsų pagrindinis tikslas“.
- Kaip Jums pavyksta sujungti vienoje draugiškoje kompanijoje,
dainuojančioje ir šokančioje, supinti į vieną vainiką žmones iš skirtingų šalių,
kurių dabartinius politinius santykius idealiais pavadinti būtų sunku?
Esame laimingi, kad susitinkame, dainuojame. Meilė žmones vienija.
Draugystė. Štai turėjome bendrą šokių vakarą – gruzinai, ukrainiečiai, rusai,
lietuviai... Visi susijungė dainuodami viename ratelyje. Tai buvo nuostabu. Tiesiog
širdis džiaugiasi“.
Po vieno festivalio „Pokrovskije kolokola“ koncerto žiūrovų gretose matau
Galiną Lobkovą, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinės
konservatorijos etnomuzikologijos katedros vedėją, kuri festivalyje jau penktą
kartą: „Labai nustebino kaip vystomas kūrybinis darbas su kompozitoriaus kūriniu.
Girdėjau jau kelis. Ir kiekvieną kartą naujas kūrinys suteikia naują požiūrį į
liaudies muziką šiuolaikiniame pasaulyje.
Kiekvienas autorius savaip ją inkrustuoja, įpindamas į simfoninės muzikos
audinį. Autoriai taip kruopščiai dirba su šia medžiaga, atskleisdami tai, kas
svarbiausia. Tai neįkainuojama! Juntamas vietinis požiūris į liaudies palikimą. Gal
todėl, kad Lietuvoje kompozitoriai nuolatos girdi autentišką liaudies dainą. Ir
vertina ją. Nesvarbu ar jį lietuvių ar ne. Požiūris ne šiaip delikatus, bet labai
skrupulingas, smulkmenose, detalėse. Aš tai pamačiau gilinimosi į liaudies
kultūros gelmes procese, pastangose išsaugoti esmę, kiekvieno žiedelio atspalvį.
Daina, kaip gyvas audinys, kruopščiai saugoma autorių. O šį kartą dar ir
mėginimas sujungti poeziją ir muzikinę improvizaciją. Tikras meistriškumas!
-Kur, Jūsų nuomone, dreifuoja, muzikine šio žodžio prasme, šis festivalis?
Gyvename sudėtingoje, nuolat besikeičiančioje situacijoje. Šiose sąlygose
liaudies dainos, kaip vienijančio prado reikšmė labai sustiprės. Tai būtent tas
šaltinis, tas „gyvasis vanduo“, kuris tautas vienija. Tas šiaudas, kurio reikia
griebtis.
-Daug jaunimo šiais metais festivalyje, aplink vien jauni veidai!
Matydama muzikinį, kokybinį to, kas čia atliekama augimą, tai, kas visus mus
verčia pasitempti, aš suprantu: atvažiuoti į šį festivalį – didelė atsakomybė.
Atveždama į Vilnių studentus, kiekvieną kartą labai kruopščiai juos atrenku.
Scenos, kuriose čia pasirodome – aukšto, pasaulinio lygio. Ir šį lygį reikia atitikti.
- Tai jaunimas, sąmoningai besirenkantis folklorą kaip pagrindinę veiklą.
Taip, mane tai labai džiugina. Ir jų nemažai. Tai suteikia atsinaujinimo
vilčių.
Esu dėkinga organizatoriams ypatingai už tai, kad čia matome kolektyvus iš
šalių, su kuriomis dėl nežinimų, nuo mūsų nepriklausančių priežasčių, nebeturime
ankstesnių kontaktų. Daugelis folkloristų buvo išskirti tiesiog dėl politikos. O čia
mes bendraujame!
Prieš 30 metų, atsimenu mes, atvykę čia, susėdome su lietuvių ansambliu
„Ratilio“ prie vieno stalo, dainavome kiekvienas savo dainas. Ir supratome, kad
mūsų dainų šaknys – tie patys! Tuomet net kai kuriuos žodžius supratome
dainuodami. Liaudies muzika atskleidžia tai, kad gyli muzikinė baltų-slavų
vienybė egzistuoja. Dabar ji paslėpta. Svarbu, kaip pačios tautos pasielgs su šiuo
neįkainuojamu palikimu“.
Festivalio partneriai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos
kultūros taryba, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybė, Maskvos miesto Vyriausybės Užsienio
ekonominių ir tarptautinių ryšių departamentas, Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje.
Informaciniai rėmėjai - LRT, Žinių radijas, «Respublika», Vilniaus diena,
Ru.Delfi, Elta, Vilnius in your pocket, Vilniaus turizmo ir informacijos centras,
savaitraščiai „Obzor“, „Ekspress nedelia“ ir kt.
Anna Zimina
Vilnius
2019
Vilnius
2019
