» » Sentikiai-kaip tremtis tapo tėvyne
Informacija prie naujienos
  • Peržiūrėta: 1587
  • Autorius: Vladimir
  • Data: 20-11-2018, 19:10
20-11-2018, 19:10

Sentikiai-kaip tremtis tapo tėvyne

Kategorija: lt, Tai įdomu

Sentikių emigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo XVII a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Svarbiame sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje“ rašoma, jog buvęs šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas buvo vienas pirmųjų sentikių emigrantų, 1679 m. įsikūrusių Lietuvos šiaurės vakaruose. Pirmoji cerkvė, kurios įkūrimo data neabejojama, jos teritorijoje pastatyta 1710 m. Puščios kaime prie Kriaunų (dabar Rokiškio raj.; 1819 m. šie maldos namai iš Puščios perkelti į kaimyninį Bobriškių kaimą).
Masinės rusų emigracijos pradžia į LDK šiaurės vakarus bei vakarinę dalį laikomi XVIII a. antrasis ir trečiasis dešimtmetis. Pagrindiniai rusų emigracijos motyvai buvo šie: religinis persekiojimas ir sentikių diskriminavimas Rusijoje; socialinė valstiečių ir posados gyventojų priespauda; žinia apie rusų persikėlėlių globą ir gynimą bajorų, Katalikų Bažnyčios bei karaliaus dvaruose Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Be to, įtemptas eschatologinis jausmas vertė sentikius bėgti iš valstybės ir visuomenės, kurioje jų įsitikinimu, įsiviešpatavo dvasinis antikristas. Sentikių emigraciją į LDK ir fedosėjininkų bendrijos formavimąsi jų teritorijoje taip pat skatino lietuviškosios vyriausybės, vietos dvarininkų bei Katalikų Bažnyčios santykinis religinis pakantumas jų atžvilgiu.
XVIII a. tarp sentikių LDK dominavo išeiviai iš Pskovo, Novgorodo gubernijų bei Tverės gubernijos pietvakarinės dalies. Pagrindiniai rusų sentikių centrai šiaurės rytų, iš dalies vidurio bei pietinėje Lietuvos dalyje, kurie gyvuoja (ar gyvavo) ir dabar, susiformavo jau aštuntajame ir devintajame XVIII a. dešimtmetyje.
1728–1755 (1758) m. veikęs Gudiškių vienuolynas (dab. Ignalinos raj.) buvo žymus Lenkijos ir Lietuvos valstybėje fedosėjininkų religinis centras, kuris gana stipriai įtakojo ir fedosėjininkų bendrijos Rusijoje raidą. 1752 m. vadinamasis Lenkų soboras Gudiškėse priėmė pagarsėjusius fedosejininkų istorijoje nuostatus, kurie įtvirtino Feodosijaus Vasiljevo mokymą ir pasižymėjo griežtumu plintančio tarp bepopių „naujavedžių“ judėjimo atžvilgiu. Tai ženklino lūžį fedosejininkų istorijoje, kuomet „nuosaikiai radikali“ bepopių bendrija tapo radikalesnė. Sunykus Gudiškių vienuolynui, antrojoje XVIII a. pusėje LDK šiaurės vakaruose susikūrė kitas svarbus sentikių centras Degučiuose (1756 (1758) – 1851) (dab. Zarasų raj.).
1791 m. Abiejų Tautų Respublikoje (teritorijoje po pirmojo padalijimo) galėjo gyventi nuo 100.000 iki 180.000 sentikių arba 1,1–2% nuo bendro šalies gyventojų skaičiaus, kuris tada siekė 8,79 mln. XVIII a. pabaigoje tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė ne mažiau negu 16 parapijų (skaičius pateikiamas pagal maldos namus).
1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalino likusią Abiejų Tautų Respublikos teritoriją – tai buvo trečiasis padalijimas, galutinai sunaikinęs valstybę. Iš nepriklausomo krašto laisvųjų žmonių sentikiai Lietuvoje pavirto caro valdžios persekiojama grupe (iki 1905 m.) imperijos vakaruose, „atskalūnais“ viešpataujančios Rusijos Stačiatikių Bažnyčios požiūriu.
XIX a. Rusijos politika sentikių atžvilgiu perėjo keletą skirtingų tarpsnių. Pradžioje imperijos slėgimas neatrodė labai sunkus. Aleksandras I (1801–1825) atrodė apsišvietęs ir pakantus: pirmaisiais jo valdymo dešimtmečiais buvo kilusios viltys, kad sentikių likimas Lietuvoje – ir pačioje Rusijoje – gali pakrypti geresne linkme. 1814 m. pakeliui iš Paryžiaus į Peterburgą Aleksandras I apsilankė sentikių maldos namuose Karališkėse Ukmergės apskrityje (dab. Molėtų raj.), meldėsi juose ir gavo nustebusio dvasios tėvo palaiminimą. Jis buvo vienintelis Rusijos imperatorius, apsilankęs pas Lietuvos sentikius. Tuo metu caro valdžia „pro pirštus“ žiūrėjo į sentikių cerkvių statybą, jų bendruomenių ir vienuolynų veiklą imperijoje.
Kaip ir antrojoje XVIII a. pusėje, XIX a. pradžioje Degučių parapija buvo garsus fedosejininkų religinis ir kultūrinis centras. 1819 m. Degučių dvasios tėvui Avtomonui Myšniakovui atiteko garbingas „bendro senųjų stačiatikių krikščionių Lietuvoje ir Kurše ganytojo“ vardas. 1822 m. Degučiuose pirmą kartą buvo sudaryta santuokos apeigų tvarka, o 1823 m. priimti metrikai (krikšto, santuokos, mirties). Tai reiškė, jog Degučių bendruomenė pripažino ir priėmė mokymą apie santuoką, palaimintą ne dvasininkų (rus. бессвященнословный брак). 1823 m. Lietuvos sentikių bepopių bendrijos istorijoje ženklino fedosejininkų periodo pabaigą ir naujo – fedosejininkų-pomorų – periodo pradžią. (Nuosaikesnis naujųjų pomorų mokymas tarp Lietuvos sentikių galutinai įsitvirtins XX a. pradžioje).
Vidinės permainos Lietuvos sentikių bendrijoje sutapo su Nikolajaus I valdymo metais vėl atgijusia griežta religinio bei pilietinio sentikių (neoficialiais duomenimis per 8 mln. žmonių) diskriminavimo politika, kuri skaudžiai palietė ir krašto sentikius. Buvo sukurta ištisa sentikių persekiojimo sistema, apimanti slaptus sentikių reikalų komitetus sostinėje Peterburge ir 22 gubernijose. Buvo išleista daugybė sentikių religinį ir socialinį gyvenimą apribojančių ir neretai absurdiškų įstatymų. Nuo 1825 iki 1855 m. Lietuvoje buvo uždaryta 13 (8 iš jų sunaikinti) iš 33 žinomų sentikių maldos namų, o žymiausieji jų dvasios tėvai buvo suimti, kalinami ir privalėjo palikti savo bendruomenes. 1840 m. buvo uždaryti ir vėliau paversti stačiatikių cerkve sentikių maldos namai Degučiuose.
Antrojoje XIX a. pusėje sentikių padėtis palaipsniui gerėjo: visuomenės nuomonė jų atžvilgiu tapo pakantesnė, vyriausybė pamažu plėtė sentikių pilietines teises. 1883 m. gegužės 16 d. įstatymas suteikė sentikiams Rusijoje pamaldų laisvę, bet draudė viešus „pasirodymus„ (pvz., eiti pasauliui (taip, kaip teka saulė), skambinti varpais, dvasininkams ir dvasios tėvams vilkėti tam tikrus bažnytinius rūbus). 1863–1915 m. rusų administracija Lietuvoje sentikių atžvilgiu vykdė dvilypę politiką. Caro valdžia įvairiais būdais siekė skatinti ir vertė sentikius pereiti į vientikybę (rus. единоверие) ar oficialiąją stačiatikybę. Tačiau tuo pat metu caro administracija Lietuvoje pradėjo „flirtuoti„ su sentikiais, kalbančiais rusiškai ir išsaugojusiais savitą rusų kultūrą krašte, ir tikėjosi įtraukti juos į atviro rusifikavimo politiką. Nors sentikiai naudojosi kai kuriomis lengvatomis, visų pirma ūkinėmis, valdžios teikiamomis rusams Lietuvoje, represinė carų politika ir pilietinių teisių varžymas (iki 1905 m.) kėlė jų nepasitenkinimą. Todėl rusai sentikiai netapo caro valdžios tiesioginiu įrankiu krašto rusifikacinėje politikoje, nors iš dalies buvo įtraukti į imperinės politikos įgyvendinimą per krašto kolonizaciją. XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje per dešimt sentikių bendruomenių atsirado vakarų ir šiaurės Lietuvoje. Čia kėlėsi tos mažažemių ar bežemių sentikių valstiečių šeimos – dauguma jų buvo iš kitų Kauno gubernijos apskričių ar Vilniaus gubernijos, – kurios tokiu būdu tikėjosi surasti tinkamą pragyvenimo šaltinį savo krašte, o ne tolimose Sibiro žemėse. Daugumas sentikių gerbė vietinių žmonių tradicijas ir siekė pagarbos savoms. Jie troško ramiai dirbti ir laisvai melstis pagal savo tradicijas ir papročius, o ne propaguoti bei skleisti „rusišką“ savimonę, idėjas ir kitą krašto žmonių daugumai tikėjimą ir taip vykdyti imperijos sostinėje sugalvotus ambicingus Lietuvos rusifikacijos planus.
1905–1915 m. sentikiai Rusijoje išgyveno įspūdingą religinį ir kultūrinį pakilimą, kuris kartais vadinamas sentikių „aukso amžiumi“. Tiesa, tai buvo trumpas laikotarpis, trukęs maždaug dešimt metų, bet palikęs neišdildomą žymę rusų sentikių kultūroje. 1905 m. balandžio 30 d. buvo išleistas caro Nikolajaus II potvarkis dėl religinio pakantumo, o spalio 30 d. – manifestas dėl pilietinių teisių suteikimo. Šie įstatymai pirmą kartą juridiškai įteisino Rusijoje sentikių bendruomenių veiklą, o 1906 m. spalio 30 d. įsaku buvo nustatyta jų įkūrimo tvarka, bendruomenių narių bei vadovų teisės. Atsidarė uždarytos ir kūrėsi naujos sentikių cerkvės ir bendruomenės. Skirtingų pakraipų sentikiai netrukdomai rinkosi į vietinius ir nacionalinius suvažiavimus, steigė religines, labdaros ir visuomenines organizacijas bei įvairių pakopų mokyklas, leido savo knygas ir periodiką.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus sentikių bendruomenė, kurios pirmininku buvo Aristarchas Pimonovas, tapo religiniu pomorų centru. 1901 m. Vilniuje įvyko pirmasis Rusijos pomorų dvasios tėvų suvažiavimas. 1906 m. vasaryje Vilniuje įvyko dabartinės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Baltarusijos pomorų dvasios tėvų ir bendruomenių atstovų suvažiavimas. Šie sentikių suvažiavimai įtvirtino santuokos instituciją tarp bepopių Baltijos regione. Lietuvos pomorai aktyviai dalyvavo 1-jame Rusijos sentikių pomorų suvažiavime Maskvoje (1909 m.) bei jo išrinktoje Rusijos Pomorų Soborų ir Suvažiavimų Taryboje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus ir Kauno gubernijose veikė ne mažiau kaip 68 sentikių bendruomenės (iš jų 11 buvo įkurtos po 1905 m.). Tikslus pomorų ir fedosejininkų bendruomenių santykis kol kas nežinomas. Atrodo, kad daugiau buvo pomorų bendruomenių. Pagal oficialiąją statistiką, 1909 m. tik tarp 26 Vilniaus gubernijos sentikių bendruomenių buvo 14 pomorų ir 12 fedosejininkų (visos baltarusiškose žemėse). Valdžios duomenimis, šiose dviejose gubernijose tuomet buvo apie 81.000 sentikių; tikėtina, kad šie duomenys yra šiek tiek sumažinti: Lietuvoje galėjo gyventi apie 100.000 sentikių.
Šį sentikių istorijos laikotarpį užsklendė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. daug sentikių buvo priversti evakuotis iš Lietuvos į Rusijos gilumą, kurių dauguma vėliau sugrįžo į savo gimtąsias vietas.
Nepriklausomos Lietuvos valstybė pirmą kartą sentikybės istorijoje oficialiai pripažino sentikių religinę organizaciją. 1923 m. gegužės 20 d. Lietuvos vyriausybė išleido „Laikinas taisykles, reguliuojančias Lietuvos sentikių organizacijos ir Lietuvos vyriausybės santykius“, suteikiančias Sentikių bažnyčiai autonomiją. Nuo 1925 m. vyriausybė reguliariai teikė Sentikių Bažnyčiai tam tikrą finansinę paramą. Už metrikų knygų tvarkymą dvasios tėvams buvo mokamas iš biudžeto atlyginimas. Sentikių istorikas Ivanas Prozorovas pavadino trečiąjį ir ketvirtąjį XX a. dešimtmetį Lietuvoje „visiškos tikėjimo išpažinimo laisvės ir lygybės su kitomis religijomis laikotarpiu“.
1918–1940 m. Kaunas buvo svarbus sentikių religinio ir kultūrinio gyvenimo centras. 1922 m. gegužės 6 d. Kaune įvyko pirmasis Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje suvažiavimas. Buvo išrinktas aukščiausias Bažnyčios valdymo organas tarp suvažiavimų – Sentikių Centro Taryba (toliau – SCT). Tuomet jos pirmininku tapo Vasilijus Prozorovas; 1934–1938 m. SCT vadovavo Aristarchas Jefremovas, o nuo 1938 m. – Ivanas Prozorovas. 1923 m. prie SCT buvo įsteigta Dvasinė komisija, kurią sudarė penki dvasios tėvai. Dvasinė komisija sprendė kanonų, pamaldų tvarkos ir disciplinos klausimus. Trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Kaune įvyko aštuoni Lietuvos sentikių suvažiavimai. 1937 m. Lietuvoje gyveno 42.485 sentikiai arba maždaug du procentai visų šalies gyventojų. Čia veikė 53 sentikių parapijos, kurias aptarnavo 51 dvasios tėvas.
1653–1655 m. patriarchas Nikonas ir jo šalininkai, vadovaudamiesi graikų pavyzdžiais, siekdami unifikuoti Rusijos stačiatikių bažnyčią, ėmėsi reformos – naikino skirtumus ir nevienodumus bažnytinėse knygose ir apeigose. 1653 m. vasario 24 d. pasirodė Psalmynas, kuriame jau nebebuvo straipsnių apie žegnojimąsi dviem pirštais ir nusilenkimus, turėjusių svarbų vaidmenį ankstesniuose Psalmyno leidimuose. Netrukus po to prieš 1653 m. Didįjį pasninką į bažnyčias buvo išsiuntinėtas patriarcho kreipimasis, kuriame buvo nustatomas žegnojimasis trimis pirštais ir sutrumpinami nusilenkimai iki žemės, skaitant Jefremo Sirino maldą (ji yra reguliariai skaitoma Didžiojo pasninko metu ir turi ypatingą reikšmę stačiatikių pamaldose). Paskui buvo taisomos beveik visos pamaldų knygos, tačiau didžiausią reikšmę turėjo pataisyto Apeigyno (1655) išleidimas. Svarbiausi pataisymai naujajame Apeigyne buvo šie: žegnojimasis dviem pirštais pakeistas žegnojimusi trimis pirštais; aštuntame tikybos simbolyje atsisakyta žodžio „tikrasis“ („истинный“); pereita nuo dainavimo aleliuja, aleliuja garbė Tau Dieve prie „aleliuja, aleliuja, aleliuja…“; praleistos pamaldos apie katalikų ir kitatikių perkrikštijimą; vietoje senojo rusiško aštuongalio prosforose žymimas keturgalis kryžius.
Dalis hierarchų ir dvasininkų (vyskupas Pavelas Kolomenskis, protopopai Ivanas Neronovas, Avakumas, Danijilas, popas Lazaris, djakonas Fiodoras ir kt.) šiai reformai nepritarė ir gynė senąjį tikėjimą. 1667 m. gegužės 26 d. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sobore Maskvoje, kuriame ypatingą vaidmenį vaidino Aleksandrijos patriarchas Pajisijus ir Antiochijos patriarchas Makarijus, senųjų apeigų šalininkai buvo prakeikti ir perduoti pasaulietinės valdžios teismui.
Taigi, Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimą XVII a. viduryje, padalinusį didžiarusius į dvi antagonistines grupes, sentikius ir naujatikius (stačiatikius) – gal būt, vieną tragiškiausių rusų istorijos įvykių ir, be abejonės, tragiškiausią įvykį Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje – paskatino visų pirma ne dogmų, o apeigų ir religinių knygų tekstų nesutarimai. Galima sakyti, kad skilimo pagrindas yra kultūrinis konfliktas, bet reikia pastebėti, kad kultūriniai nesutarimai to meto Rusijoje buvo suvokiami iš esmės kaip teologiniai nesutarimai. Rusijoje nebuvo teologijos kaip specialios disciplinos, tačiau viskas galėjo būti suvokiama teologinėje perspektyvoje: ne tik turinys (dogmos), bet ir forma (apeigos, bažnytinių knygų tekstai) galėjo būti suvokiama kaip dieviškosios tiesos atspindys, kaip betarpiškas Dievo liudijimas. 1667 m. soboras, taip griežtai nubaudęs senųjų apeigų šalininkus, pats pakilėjo apeigų detales iki dogmų aukštumų. Ankstyvųjų sentikių lyderis Avakumas, traktuodamas jėga vykdomas Nikono reformas kaip senosios tradicijos naikinimą bei senojo tikėjimo išsižadėjimą, savo „Autobiografijoje“ rašė: „…dabar kankina visus, liepia netikėti senuoju Dievo Sūnumi, Dievu-Kristumi, bet naujan dievan, antikristan, kviečia“.
Septintajame XVII a. dešimtmetyje sustiprėjus socialiniams bruzdėjimams ir nubaudus sentikystės vadovus, sentikių judėjimas tapo masinis. Jį parėmė kai kurie aristokratai (bojarinė F. Morozova, J. Urusova, kunigaikštis I. Chovanskis ir kt.), didelė dalis amatininkų, pirklių, kazokų, šaulių bei valstiečių. Sentikystės lyderiais tapo eiliniai dvasininkai, vienuoliai ir kai kurie parapijiečiai. Rusijos carai ėmėsi žiaurių represijų prieš sentikius: persekiojo, trėmė į Sibirą ir kitas atšiaurias vietas, baudė myriop; naikino senąsias knygas ir ikonas. Sentikiai slapstėsi, bėgo į miškus ir valstybės pakraščius; Oloneco ir Archangelsko srityse, prie Astrachanės ir Dono, Kubanėje, Urale bei Sibire kūrė savo bendruomenes ir vienuolynus, laukdami antikristo; kartais sentikiai susidegindavo. Žymiausias sentikių pasipriešinimo Nikono reformoms bei caro valdžiai pavyzdys – Solovkų vienuolyno sukilimas (1668–1676). Dalis sentikių dalyvavo S. Razino kare (1670–1671) bei 1682 m. Maskvos sukilime. Antrojoje XVII a. pusėje sentikiai pradėjo emigruoti į Lenkijos ir Lietuvos valstybę (dab. Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorija) bei Švedijos valdas (dab. Estijos teritorija).

Sarmatija | Sentykiai-kaip tremtis tapo tėvyne
Gerbiamas lankytojau, Jus lankotes svetainėje kaip neužregistruotas lankytojas. Mes rekomenduojame Jums užsiregistruoti arba prisijungti prie savo paskyros

Naujienų archyvas

Март 2024 (2)
Январь 2024 (4)
Декабрь 2023 (3)
Ноябрь 2023 (2)
Октябрь 2023 (1)
Сентябрь 2023 (14)
^