Folkloro ansamblis "Arinuška"

Nuo seniausių laikų žmoniją supo įvairūs tikėjimai. Viską gyvenime lėmė santykis su gamtos jėgomis, nepažįstamais reiškiniais, nesuvokiamomis aplinkybėmis, bet, - kurias buvo galima “palenkti” aukomis, ritualais, užkalbėjimais, vėliau – maldomis, pasižadėjimais ir išsipirkinėjimu. Jeigu žmogus niekuom nebetiki, - jis tampa dvikoju gyvūnu, ne daugiau. Net futbolo aikštėje įvartį įmušęs žaidėjas siunčia dangun padėkos ženklus už suteiktą progą… Nuo seniausių laikų, su tikėjimais siejamas dainas kūrė ir dainavo visos pasaulio tautos ir gentys. Daug jų prieš medžioklę, žvejybą, derliaus, kalendorines šventes, net – karus, atgyja mūsų dienomis. Tačiau tie, kurie gimę gyventi (ne žudyti), kuria ir dainuoja tikėjimą apie viltį, meilę, sutarimą, supratimą, grožį ir viską, dėl ko žmogus šaukiamas gyventi…

"Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai.
Karaimai lietuviams žinomi visų pirmą kaip puikūs kulinarai - kibinu gamintojai. Gal dėl uždaro bendruomenės gyvenimo būdo, gal dėl savitos kalbos, kultūros ir religijos išsaugotos per šimtmečius kitų kultūrų apsuptyje, karaimų kultūra mus lieka tarsi už tos pažinimo ribos.
Nedaug kas žino apie savitą karaimų tradicinę kultūrą, rašto paminklus, istoriją. O juk visa tai šimtmečius buvo puoselėjama - augo, klestėjo, nyko ir vėl atsigavo čia pat Vilniaus pašonėje - senosios Lietuvos sostinėje Trakuose.

Sentikių emigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo XVII a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Svarbiame sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje“ rašoma, jog buvęs šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas buvo vienas pirmųjų sentikių emigrantų, 1679 m. įsikūrusių Lietuvos šiaurės vakaruose. Pirmoji cerkvė, kurios įkūrimo data neabejojama, jos teritorijoje pastatyta 1710 m. Puščios kaime prie Kriaunų (dabar Rokiškio raj.; 1819 m. šie maldos namai iš Puščios perkelti į kaimyninį Bobriškių kaimą).
Masinės rusų emigracijos pradžia į LDK šiaurės vakarus bei vakarinę dalį laikomi XVIII a. antrasis ir trečiasis dešimtmetis. Pagrindiniai rusų emigracijos motyvai buvo šie: religinis persekiojimas ir sentikių diskriminavimas Rusijoje; socialinė valstiečių ir posados gyventojų priespauda; žinia apie rusų persikėlėlių globą ir gynimą bajorų, Katalikų Bažnyčios bei karaliaus dvaruose Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Be to, įtemptas eschatologinis jausmas vertė sentikius bėgti iš valstybės ir visuomenės, kurioje jų įsitikinimu, įsiviešpatavo dvasinis antikristas. Sentikių emigraciją į LDK ir fedosėjininkų bendrijos formavimąsi jų teritorijoje taip pat skatino lietuviškosios vyriausybės, vietos dvarininkų bei Katalikų Bažnyčios santykinis religinis pakantumas jų atžvilgiu.
XVIII a. tarp sentikių LDK dominavo išeiviai iš Pskovo, Novgorodo gubernijų bei Tverės gubernijos pietvakarinės dalies. Pagrindiniai rusų sentikių centrai šiaurės rytų, iš dalies vidurio bei pietinėje Lietuvos dalyje, kurie gyvuoja (ar gyvavo) ir dabar, susiformavo jau aštuntajame ir devintajame XVIII a. dešimtmetyje.

Per keletą šimtmečių į Lietuvą atklystantys čigonai lietuvio žemdirbio sąmonėje sukūrė savotišką mitą apie čigoną arklių mainikautoją, būrėją, vagį ar mažų mažiausiai apgaviką. Tamsus gymis, pietietiškas temperamentas, išskirtinė išvaizda ir ugningas charakteris - būtent šie bruožai padeda atskirti romų tautybės žmogų. Jie gyvena uždarą, mums nepažįstamą gyvenimą. Oficialiai ši žmonių grupė turi tas pačias teises bei galimybes, kaip ir kiti Lietuvos žmonės, tačiau jos vertinimas visuomenėje turi tam tikrų stereotipų.
Kaip gyvena čigonai, patys save vadinantys romais Lietuvoje šiandien? Kas jiems svarbu? Kiek skiriasi tas lietuviškasis čigono įvaizdis nuo jų pačių savęs suvokimo, išdidžiai įvardijamo –romai - žmonės.