per metus susiburiančią, tačiau nepaprastai intensyviai veikiančią bendruomenę. Čia susitinka įvairių tautų
kultūros specialistai, pedagogai, folkloro ansamblių vadovai, vaikai ir jaunimas. Tai viena iš nedaugelio
platformų Lietuvoje, kurioje ne tik mokomasi, bet per liaudies dainas, šokį, taikomuosius menus, bendrystę ir
kūrybinį dialogą išjaučiama, išgyvenama tradicinė kultūra.
Kiekvieną dieną mokyklos dalyviai kviečiami įsijungti į intensyvų etninės kultūros pažinimo procesą.
Meistriškumo pamokose dera teorija ir praktika – tradicinis dainavimas, muzikavimas tradiciniais
instrumentais, dekoratyviniai-taikomieji menai, liaudies choreografija, teatro elementai ir istorijos pažinimas.
Čia įvairių tautų vaikai ir jaunimas giliau suvokia savo tapatybę, vietą pasaulio kultūroje, tyrinėja senąsias
buities, meninės raiškos formas, jų prasminį turinį ir kuria ryšį su šiuolaikiniu gyvenimu. Stovyklos „Tradicija“
pedagogai – vieni geriausių Lietuvos ir užsienio šalių etninės kultūros specialistų, žinomi Rytų Europoje
mokslininkai, muzikantai, folkloro atlikėjai.
Šių metų mokykloje surengti du specializuoti pedagogų seminarai, skirti tautinių mažumų kultūros pažinimui ir
praktiniam darbui su vaikų folkloro kolektyvais. Juose darbo su įvairiais folkloro kolektyvais patirtimi dalijosi
etninės kultūros specialistai iš Lietuvos ir užsienio šalių, pedagogai, folkloro ansamblių vadovai ir dalyviai,
kultūros paveldo tyrėjai ir aktyviai įsitraukęs tautinių mažumų jaunimas.
Organizatoriai pastebi ryškų pokytį: išaugo nauja jaunųjų folkloro ansamblių ir jų vadovų karta. Tai ne tik jauni
atlikėjai – vis dažniau matyti, kad jaunimas pats imasi lyderystės, atsakingai ir kūrybingai vadovauja vaikų ir
jaunimo kolektyvams, kuria naujas iniciatyvas ir formuoja šiuolaikinį tradicinės kultūros veidą. Todėl Lietuvos
tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras nuosekliai stiprina jų kompetencijas, įgyvendindamas daugybę
jaunimui skirtų projektų ir veiklų, suteikdamas metodinę, edukacinę ir organizacinę pagalbą.
Tęstinė apskritojo stalo diskusija „Tradicinės kultūros išsaugojimas ir aktualizavimas. Jaunimo iniciatyvos“
šiemet subūrė įvairių tautų jaunimą, kultūros tyrėjus, pedagogus ir folkloro ansamblių vadovus. Diskusijoje
analizuota, kaip jaunimo iniciatyvos keičia tradicijų perdavimą, kokį vaidmenį atlieka skaitmeninės platformos,
audiovizualinės priemonės ir nauji bendradarbiavimo modeliai. Dalyviai sutiko, kad jaunimo projektai tampa ne
tik tradicijų saugojimo, bet ir jų kūrybinio atnaujinimo erdve, o nuoseklus bendradarbiavimas kuria tvirtą
pagrindą tradicinių vertybių gyvybingumui.
Kiekvieną vakarą mokykloje tvyrojo savita kūrybinė nuotaika: vyko folkloro vakaronės, žaidimai, vaidinimai,
rateliai, filmų etnografijos temomis peržiūros. Šios vakarinės valandos tapo svarbiausia bendravimo erdve,
kurioje dalyviai ne tik mokėsi, bet ir kūrė, drąsiai bandė naujus dalykus, stiprino savivertę ir kultūrinį identitetą,
o kiekvienas dalyvis galėjo būti matomas, išgirstas ir priimtas.
Savaitės pabaigoje „Tradicijos“ dalyviai susiburia į ypatingą šventę – baigiamąjį koncertą istorinėje Palangos
kurhauzo salėje. Ši erdvė, puošni, bet subtili, jau daugelį metų tampa mokyklos kulminacijos vieta, kurioje
susilieja visos per savaitę įdėtos kūrybinės pastangos. Čia į sceną žengia vaikų ir jaunimo folkloro ansambliai,
pavieniai atlikėjai ir jų mokytojai – visi, kurie aštuonias dienas intensyviai dirbo, mokėsi, tyrinėjo ir kūrė.
Koncerto ypatingumas slypi ne tik jo atmosferoje, bet ir pačiame virsme, kurį patiria dalyviai. Vos per savaitę
jų repertuaras praplečiamas ir papildomas naujomis dainomis, šokiais, žaidimais, o atlikimo maniera tampa
profesionalesnė, autentiškesnė, artimesnė tikrosioms tradicijoms. Kiekvienais metais klausytojai stebisi, kiek
daug galima pasiekti per tokį trumpą laiką, kai darbas yra intensyvus, kryptingas ir įkvepiantis. Tačiau
svarbiausia – keičiasi pats požiūris į tradicinę kultūrą. Jauni atlikėjai atranda, kad autentiškumas nėra formalus
reikalavimas, o gyva vertybė; kad atsigręžimas į tikrąsias tradicijas suteikia kūrybai tvirtą pagrindą; kad
stilizacija, nors patraukli, negali pakeisti tikrojo folkloro gelmės. Šis virsmas – lyg nedidelis stebuklas,
gimstantis iš bendro darbo, pasitikėjimo ir profesionalų jautraus vadovavimo.
Varsa Liutkutė Zakarienė - etnomuzikologė, LMTA Muzikinio folkloro archyvo vedėja, lektorė, folkloro
ansamblio „Varangė“ vadovė:
„Kiekvienais metais į „Tradiciją“ grįžtu kaip į vietą, kurioje tradicija ne tik skamba – ji gyvena gyvą gyvenimą.
Šių metų mokykla man buvo ypatinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma maloniai stebino jaunimas. Vedu
lietuvių tradicinio dainavimo ir sutartinių giedojimo užsiėmimus jau daugelį metų, tačiau šiemet buvo galima
justi ypatingą jaunų žmonių brandą, jų norą ne tik mokytis, bet ir suprasti, kodėl tradicija yra svarbi. Sutartinės,
kurios dažnai atrodo sudėtingos ir reikalaujančios kantrybės, jiems tapo atradimu –giedojo drąsiai, tiksliai, su
pagarba senajai tradicijai ir kartu su jautriai įjungdami savas muzikines patirtis.
Moderuodama pedagogų seminarus ir jaunimo apskritojo stalo diskusiją mačiau, kaip keičiasi tradicijų
perdavimo modeliai. Jauni folkloro ansamblių vadovai kaip labai svarbias įvardino skaitmenines platformas,
naršymą audiovizualiniuose archyvuose, bendradarbiavimą ir ryšius skaitmeninėje erdvėje. Tai ne tik džiugina,
bet rodo, kad tradicinė kultūra Lietuvoje turi ateitį, kurią kuria patys jauni žmonės. Jie nebijo kelti klausimų,
ieškoti naujų formų, bet kartu labai aiškiai suvokia, kad patirtis, besigilinant į senųjų dainų ir muzikos ypatybes,
yra vertybė, o ne dekoracija.
Man asmeniškai didžiausias įkvėpimas buvo matyti, kaip per savaitę keičiasi dalyvių balsai, laikysena,
pasitikėjimas. Sutartinių giedojimas reikalauja ne tik technikos, bet ir vidinės ramybės, gebėjimo įsiklausyti į
šalia esantį. Jautrumas, dėmesys bendraminčiams per muzikines patirtis yra pats geriausias stovyklos
„Tradicija“ veiksmo dėmuo”.
Tetiana Sopilka - etnomuzikologė, Kijevo muzikos akademijos magistrė, folkloro ansamblio „Drevo“
solistė, lenkų ansamblio „Dička“ vadovė, Poliasės regiono vokalo tyrinėtoja:
„Kiekvieną kartą atvykusi į „Tradiciją“ jaučiuosi taip, lyg grįžčiau į savo pačios kultūrinę šeimą. Šių metų
mokykla man buvo ypatinga ir emociškai labai jautri. Dirbu su vaikais „Tradicijoje“ jau daugelį metų, todėl
matau, kaip ši erdvė keičia jaunus žmones – suteikia jiems balsą, drąsą ir tapatybę. Poliasės regiono vokalo
tradicijos, su kuriomis supažindinu, iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingos: jos reikalauja specifinio balso
išgavimo būdo, natūralaus tembro, ypatingo kvėpavimo. Tačiau vaikai ir jaunimas jas priėmė su nepaprastu
atvirumu. Jie klausėsi, bandė, kartais klydo, bet visada grįždavo su dar didesniu noru suprasti, kodėl ši tradicija
yra tokia gyva ir svarbi. Moderuodama užsiėmimus ir dalyvaudama diskusijose mačiau, kaip skirtingų tautų
jaunimas atranda bendras patirtis. Ukrainietiškas moterų dainavimas, lenkų tradiciniai vokalo bruožai, lietuvių
sutartinės, sentikių tradicijos – visa tai susilieja į vieną didelę kultūrinę erdvę, kurioje niekas nėra svetimas.
Vaikai labai jautriai reaguoja į istorijas apie ekspedicijas, apie moteris, kurios saugojo dainas, apie regionus,
kuriuose tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą. Jie supranta, kad folkloras nėra tik daina – tai žmonių
likimai, jų balsai, jų gyvenimai. Baigiamasis koncertas Kurhauze man buvo ypatingas. Kai jaunimas atliko
ukrainietiškas dainas, jaučiau, kaip salėje tvyro ne tik muzika, bet ir pagarba. Būdama čia, „Tradicijoje“, jaučiu,
kad mano kultūra yra priimama, suprantama ir mylima. „Tradicija“ yra vieta, kurioje vaikai ir jaunimas ne tik
mokosi dainuoti – jie mokosi būti savimi. Ir tai yra pati didžiausia sukurtos stovykloje atmosferos dovana
jiems”.
Luka Mebonia - kartvelų polifoninio dainavimo specialistas, tradicinių instrumentų atlikėjas, ilgametis
mokyklos „Tradicija“ pedagogas:
“Dirbdamas „Tradicijoje“ jau daugelį metų, kas kartą iš naujo pajuntu, kokia stipri gali būti kultūrinė bendrystė.
Kartvelų polifoninis dainavimas nėra paprastas – jis reikalauja drąsos, klausos, pasitikėjimo ir gebėjimo girdėti
kitą. Tačiau mokyklos vaikai ir jaunimas tai priėmė su nepaprastu entuziazmu. Jie ne tik mokėsi melodijų ir
balsų sąveikos, bet ir stengėsi suprasti, kodėl ši tradicija tokia svarbi mano tautai. Ypač džiugino jų
susidomėjimas kartvelų tradiciniais instrumentais. Kai į rankas paima panduri ar chonguri, vaikai iš karto
pajunta, kad tai ne tik instrumentas – tai istorija, kurią galima paliesti. Jie klausinėjo, bandė, improvizavo.
Tokios akimirkos kuria tikrą kultūrinį ryšį. Man labai svarbu, kad „Tradicijoje“ susiburia skirtingų tautybių
vaikai ir jaunimas. Jie dainuoja skirtingomis kalbomis, mokosi vieni iš kitų, gerbia kitų tradicijas. Šiandien
pasauliui labai reikia tokio bendravimo. Kultūriniai mainai – tai ne tik menas, tai taikos ir supratimo pamatas. Ir
būtent čia, šioje mokykloje, matau, kaip tai gimsta natūraliai, be prievartos, iš tikro noro pažinti. Stebiu, kaip
Lietuvoje auga folkloro kolektyvų meninis lygis, kaip nacionalinės institucijos vis aktyviau remia kultūrinį
dialogą. Tai labai svarbu, ypač jaunimui, kuris šiandien pats imasi lyderystės, kuria projektus, veda kolektyvus,
ieško naujų būdų išsaugoti tradicijas. Jų kūrybiškumas ir atsakomybė mane įkvepia. Koncerte Palangos
Kurhauze vaikai dainavo brandžiai, tiksliai, su pagarba tradicijai. Kartvelų polifonija skambėjo taip, lyg ją
atliktų ne mokiniai, o jauni meistrai.”
Nikolaj Zacharov - folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovas, mokytojas ekspertas, Lietuvos sentikių
tradicinio dainavimo tyrėjas ir atlikėjas, „Tradicijos“ organizatorius ir pedagogas:
„Vaikas, išgirdęs skirtingų tautų balsus, pradeda kitaip suvokti savo kultūrą. Tai – pirmas žingsnis į tikrą
tradicijos pažinimą. Šių metų „Tradicija“ dar kartą patvirtino, kad kultūrinė įvairovė yra ne tik vertybė, bet ir
būtina sąlyga tradicijų gyvybingumui. Sentikių dainavimas reikalauja specifinės balso technikos, ypatingos
akustikos pajautos, psichologinio pasirengimo ir gilaus tradicijos supratimo. Todėl džiugu matyti, kad ši tema
sulaukia vis didesnio susidomėjimo.
Dirbdamas su vaikais ir jaunimu matau, kaip svarbu jiems suteikti galimybę išgirsti skirtingas tradicijas. Kartais
vaikas pirmą kartą išgirsta sentikių dainą, kartais – kartvelų polifoniją, ukrainietišką, lenkišką dainavimą ar
lietuvių sutartines. Ir būtent ši patirtis praplečia jo kultūrinį horizontą. Vaikas, patyręs skirtingų kultūrų
muzikinį poveikį, įgyja platesnį suvokimą apie savo kultūros vietą pasaulyje. Tai – esminis žingsnis gilinantis į
tradicijas ir formuojant kultūrinį tapatumą.
Mums su Irena, kaip tėvams, ši mokykla turi dar vieną ypatingą prasmę. Mūsų dukros Julija ir Arina užaugo
„Tradicijoje“ – čia jos ne tik mokėsi, bet ir formavo savo kultūrinį tapatumą. Šiandien jos jau savarankiškai
dirba su jaunimu: dainuoja, veda užsiėmimus, dalyvauja projektuose. Stebėti, kaip jos tęsia mūsų veiklą, yra
didžiausia dovana, kurią gali suteikti tradicinė kultūra – ji perduodama per bendrystę ir natūralų buvimą kartu.
Kaip vienas iš „Tradicijos“ organizatorių, kasmet matau, kaip ši mokykla keičia žmones. Ji sukuria erdvę,
kurioje skirtingų tautų vaikai ir jaunimas ne tik mokosi, bet ir kuria bendrą kultūrinę kalbą. Jie dainuoja
skirtingomis kalbomis, tačiau supranta vieni kitus be žodžių.
Jauna “Tradicijos” dalyvė Marija iš Vilniaus:
„Į „Tradiciją“ grįžtu kaip į vietą, kurioje galiu augti – ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip žmogus.
Šiemet į „Tradiciją“ atvažiavau jau ne pirmą kartą, todėl žinojau, kad laukia intensyvi, bet labai įkvepianti
savaitė. Vis dėlto kiekvienais metais čia atrandu kažką naujo. Gal todėl, kad mokytojai visada atveža savo
energiją, patirtį ir tradicijas, o mes – savo smalsumą ir norą tobulėti.
Man labai patinka, kad galiu lankyti skirtingų pedagogų meistriškumo pamokas. Kartvelų polifoninis
dainavimas šiemet buvo vienas iš didžiausių iššūkių – balsai turi susilieti, bet kartu išlikti saviti. Pedagogai
Luka Mebonia, Georgijus Šanava ir Arina Akopian moka paaiškinti taip, kad net patys sudėtingiausi dalykai
tampa suprantami.
Sutartinės man jau pažįstamos, bet Varsos pamokose visada išmokstu kažką naujo. Ji labai gerai jaučia, kaip
dirbti su jaunimu – ne spaudžia, o įkvepia. Šiemet pirmą kartą pajutau, kad galiu giedoti sutartines ne tik
techniškai, bet ir su emocija. Gal todėl, kad ji daug kalbėjo apie klausymąsi ir bendrą pulsą.
Tatjanos Sopilkos ir Serhijaus Ochrimčiuko užsiėmimai man visada palieka stiprų įspūdį. Ukrainietiškas
moterų dainavimas turi kažkokią vidinę jėgą, kurią sunku paaiškinti. Ji pasakojo apie ekspedicijas, apie žmones,
kurie saugo dainas visą gyvenimą, ir tai privertė susimąstyti, kad tradicija nėra tik garsai – tai istorijos, kurias
mes tęsiame.
Man ypač įdomūs buvo Nikolajaus Zacharovo užsiėmimai, skirti Lietuvos sentikių tradicijoms. Jie atvėrė mažai
pažįstamą, tačiau labai svarbią Lietuvos kultūros paveldo dalį. Man patiko, kad jis pasakojo ne tik apie dainas ir
apeigas, bet ir apie žmones, kuriems pavyko išsaugoti šią tradiciją, ramiai, giliai ir su didele pagarba jos
puoselėtojams atskleisdamas jos savitumą.
Ne mažiau šiltą įspūdį paliko ir Julijos Malyškinos dekoratyvinės taikomosios dailės užsiėmimai. Man patiko,
kad čia buvo galima ne tik išmokti naujų technikų, bet ir pajusti, kaip dirbant rankomis atgyja tradiciniai
ornamentai, formos ir simboliai.
Vakarinės veiklos – rateliai, žaidimai, vakaronės – man yra tarsi poilsis po intensyvių pamokų, bet kartu ir
vieta, kur galiu pabūti su kitais, pasidalinti tuo, ką išmokau. Čia visi jaučiasi saugiai, niekas nesijaučia „per
mažai mokantis“. Gal todėl „Tradicija“ taip traukia – čia niekas tavęs nevertina pagal tai, kiek žinai, o pagal tai,
kiek nori mokytis. „Tradicija“ man yra vieta, kurioje tradicija tampa gyva. Ir aš tikrai noriu čia sugrįžti dar daug
kartų.“
Renginio organizatorius – Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras – nuoširdžiai dėkoja
rėmėjams ir partneriams: Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Tautinių
mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Palangos kultūros centrui už nuolatinį
palaikymą ir prasmingą bendradarbiavimą.
Jekaterina Šilvian
Nuotraukos – Julijos Malyškinos
