šalių siekiantiems išsaugoti liaudies tradicinės muzikinės kultūros paveldą. Būtent čia, šiuo
laikotarpiu, vyksta tarptautinis festivalis „Pokrovo varpai“, kuris yra gerai žinomas ir už
Lietuvos ribų. 2024 metais festivalis vyko jau devynioliktą kartą!
Ar tokie renginiai šiandien yra svarbūs? Kas skatina tradicinės muzikos atlikėjus vykti į
„Pokrovo varpus“, o žiūrovus skubėti į koncertų sales? Atsakymas gali būti labai paprastas ir
lakoniškas arba, priešingai, gana sudėtingas.
Festivalis „Pokrovo varpai“ jau seniai tapo puikia platforma folkloro specialistų, mėgėjų ir
klausytojų dialogui. Festivalio programa suteikia tam didžiules galimybes, siūlydama įvairius
formatus ir renginius, atitinkančius skirtingus tikslus (nuo kultūrinių – švietėjiškų iki edukacinių,
auklėjamųjų ir mokslinių –praktinių): dalyvavimas tarptautinėje konferencijoje „Mano šeima –
mano ištakos“ reikalavo rimto ir kruopštaus vaikų ir tėvų pasiruošimo rengiant pranešimus –
buvo panaudoti unikalūs dokumentai ir nuotraukos iš šeimos albumų bei archyvų, turinčių didelę
istorinę ir kultūrinę vertę. Apskritojo stalo diskusija „Globalizacijos poveikis liaudies tradicijų
tęstinumui“, kurioje dalyvavo specialistai iš Lietuvos, Armėnijos, Lenkijos, Ukrainos, Latvijos,
Sakartvelo, Ispanijos, Norvegijos ir Vokietijos suteikė galimybę diskutuoti nematerialaus
kultūros paveldo išsaugojimo šiuolaikiniame pasaulyje klausimais, profesionaliai aptarti
tradicinės kultūros aktualizavimo būdus.
Kūrybinėse tradicinio dainavimo ir šokio laboratorijose folkloro specialistai iš įvairių šalių
pristatė liaudies tradicinės muzikos įsisavinimo metodus. Šio renginio reikšmė yra didžiulė, nes
būtent tokie patirties mainai formuoja tiesioginį kontaktą, dialogą ir sąveiką, mokančius kitos
muzikinės tradicijos pavyzdžių. Dalyvavimas laboratorijose suteikė galimybę įsijausti į skirtingų
kultūrų muzikines tradicijas, giliau suprasti kaip yra suformuota jų muzikinė kalba, pasikeisti
folkloro mokymo metodikomis, įgyti naujų darbo su balsu technikų, įsigilinti į dainavimo
manieros formavimo principus.
Nepamirštamus įspūdžius paliko festivalio koncertai Šv. Kotrynos bažnyčioje, Rotušėje ir
Vilniaus universiteto Teatro salėje. Festivalis įtikinamai pademonstravo įvairius požiūrius į
šiandieninę liaudies tradicinės muzikos pristatymo formą: nuo autentiškų atlikimo būdų iki
kompozitorių interpretacijų. Rotušėje įvykęs koncertas „Festivalio dalyvių meniniai portretai“,
tarsi muzikinis maratonas – truko net šešias valandas, suteikdamas puikią progą įvairiai ir
išsamiai pristatyti daugybę ansamblių. Kiekviena koncerto dalis turėjo savo idėją, toną ir
atmosferą, kurią formavo skirtingos muzikinės tradicijos. Lietuviškas sutartines keitė įvairių
tautų lyrinės, apeiginės, vestuvių dainos. Liaudies instrumentinės muzikos įvairovę demonstravo
latvių, ukrainiečių, armėnų, lenkų ir norvegų muzikantai. Galingais, sodrių tembrų balsais ryškiai
savo tradiciją pristatė atlikėjai iš Ukrainos ir Lenkijos, o charizmatiškai atliktas sudėtingiausias
kartvelų daugiabalsis dainavimas virto kulminaciniu finalu. Šis koncertas aiškiai parodė, kad
šiandien svarbu ne tik orientuotis į kaimo liaudies muzikantų atlikimo patirtį, bet ir įsiklausyti
kaip muzikines tradicijas pristato jaunosios kartos atlikėjai. Jų gretose yra nemažai talentingų
muzikantų, kurių dėka šiandien tradicinė muzikinė kultūra gyvuoja ir pritraukia klausytojų
dėmesį.
Štai ką sako Vilniaus svečiai, atlikėjai.
Luka Mebonia (Sakartvelas):
– Kas mus gelbsti sunkiu metu? Žinoma, daina, kuri padeda žmonėms išgyventi, užmegzti
ryšius. Šiame festivalyje kultūrinės tradicijos suvienija mus visus, darome tai, ką palaimino
Dievas – dainuojame. Sakartvelas tiesiog negali gyventi be tradicijų. Kultūra padeda suvaldyti
žmonių neigiamas emocijas, pyktį. Ar naivu to tikėtis mūsų prieštaringais laikais? Reikia tiesiog
daugiau dėmesio skirti kultūrai ir ji prislopins žmonių agresiją.
– Jūs sakėte, kad kartvelai gerai jaučia ką ir kada dainuoti. Kokias dainas iš savo repertuaro šiuo
metu laikote svarbiausiomis?
– Mano nuomone, svarbiausia daina yra apie Dievą. Visų pirma reikia dėkoti Kūrėjui už tai, ką
turime – gyvenimą, sveikatą, šeimą. Antra pagal svarbą daina – apie tautą. Trečia – apie meilę.
Be meilės nieko gero negali įvykti. Meilė mus gelbsti, vienija. Meilė yra gyvenimas.
Ansamblio „Gurdžaani“ vadovas Ilja Datuashvili (Sakartvelas):
– Lietuvą ir Sakartvelą jau seniai sieja puikūs santykiai. Esame dėkingi festivalio
organizatoriams Irenai ir Nikolajui Zacharovams už profesionalumą, už tai, kad visada randame
čia svetingumą ir dėkingus klausytojus.
– Lietuvoje labai mylimas Sakartvelo dainų menas. Ar galėtumėte atskleisti paslaptį – kodėl
būtent jūsų tauta turi unikalų vyriškąjį dainavimą? Polifonija sutinkama įvairių tautų tradicinėje
muzikoje, bet Sakartvelo yra nesulyginama su niekuo.
– Mūsų protėviai mums paliko tokį lobį. Stengiamės jį išsaugoti. Paslaptis ir yra paslaptis. Kodėl
būtent pas mus, nežinome. Yra gražių mitų apie tai. Įvairiuose šalies regionuose, net gretimuose
kaimuose tą pačią dainą dainuoja skirtingai, o kai atlikėjai susirenka kartu, gaunasi polifonija.
Mūsų dainininkai sako: vienas kartvelas – ne kartvelas, vienas balsas – ne daina. Kitas galimas
paaiškinimas – Sakartvele yra didelė gamtos įvairovė. Kalnai turi vieną balsą, ežeras – kitą, jūra
– trečią.
Gerai, kad muzikinės tradicijos vis dar brangios mūsų jaunimui, Sakartvele nepažinoti liaudies
dainų vaikinui – gėda. Tėvai šeimoje pirmiausia įskiepija meilę dainai. Kartvelai širdyje yra
žemdirbiai ir vyndariai – niekur neprapuls. Kartvelas niekur nebus vienas – duona, vynas ir daina
visada su juo. Ne, dainą čia reikia minėti pirmoje vietoje!
Tatjana Začikevič, šeimyninio ansamblio vadovė, ilgalaikė partnerė, festivalio „Pokrovo
varpai“ (Lenkija – Ukraina) pedagogė:
– Kai net nekalbame apie karą, tai vis tiek yra giliai mūsų viduje. Jis apvertė mūsų gyvenimus.
Jei apie muziką – įvykiai privertė mus iš naujo pažvelgti į platų ukrainiečių folkloro repertuarą.
Anksčiau dainavome dainas apie karą, apie sunkią kareivio dalią, apie išsiskyrimą, apie laukimą
– bet vis dėlto tai suvokdavome abstrakčiai. Dabar, kai tai mus asmeniškai palietė, visi tai
suvokiame jautriau. Pavasarį sudarę tokią programą, supratome, kad ją labai sunku atlikti –
pradedame verkti. Ir žiūrovai verkė. Arba buvo tokia tyla salėje… Net kitose šalyse, kur nežino
ukrainiečių kalbos, visi viską supranta. Jausmai! Tarsi ant vienos bangos ir atlikėjai, ir žiūrovai.
Iš esmės atradome naujų emocijų senose dainose. Bet geriau niekam jų nepatirti!
Kita vertus, yra populiari tendencija medicinoje – muzikos terapija. Kai dainavimas išlaisvina
žmogiškas emocijas, išgyvenimus, taip pat ir sunkius. Padainuoji ir lengviau. Tai, žinoma, ne
naujiena. Močiutės kaimuose pasakoja – žmonės nuo seno dainavo, kad palengvintų sielos
naštas, tuo pagrįsti ištisi žanrai folklore. Liaudis dainavo ne tik per vestuves ir šventes, bet ir
sielvartaudama. Susirinkdavo ir dainuodavo kartu – tai daug kam padėjo išlikti.”
Labai džiugina, kad festivalis „Pokrovo varpai“ vyksta net pačiais sunkiausiais laikais. Juk net
pandemijos metu, kai viskas buvo atšaukta, „Varpai“ Vilniuje skambėjo! Ir štai karas, o žmonės
atvyksta ir dainuoja. Nes tai suteikia stiprybės, dvasinės ir fizinės sveikatos – tiems, kurie
dainuoja ir tiems, kurie klausosi. O mums, ukrainiečiams, folkloras šiandien – apskritai tapatybės
išsaugojimo ir išlikimo būdas.
Festivalio dalyviai ir žiūrovai negailėjo padėkos žodžių folkloro šventės organizatoriams.
O kokia yra festivalio direktorės, muzikantės Irenos Zacharovos nuotaika:
– Festivalis turi gyvuoti, kad ir kas benutiktų, nepaisant visų sunkumų, su kuriais susiduria
organizatoriai. Tai vieta, kur puoselėjamas gėris ir tarpusavio supratimas, o liaudies muzika
tampa tiltu tarp skirtingų kultūrų. Būtent kūrybinis procesas, kuris vyksta festivalyje, suartina
tautas ir daro žmones laimingesnius šiuo sunkiu metu. Mums labai svarbu, kokius žmones
festivalis suvienija. Gera pažinti tradicijas, smagu dainuoti, šokti – bet tai dar nėra svarbiausia.
Svarbiausia, kad festivalyje susirenka bendraminčiai, kurie nori padaryti šį pasaulį geresnį.
Festivalio organizatoriai, „Lietuvos tautinių bendrijų folkloro ir etnografijos centro“ specialistai,
nuolat dirba siekdami įvairinti programą, ieško naujų formatų, kviečia stiprius savitus
kolektyvus, visada išlaikydami aukštą atlikėjų meistriškumo lygį, pagarbų ir orų skirtingų
muzikinių kultūrų pristatymą geriausiose Vilniaus scenose.
„Pokrovo varpai“ nuskambėjo, XIX festivalis baigėsi, tačiau įspūdžiai, žinios bei emocijos,
kurias jis padovanojo svečiams ir dalyviams, dar ilgai bus menamos ir įkvėps, puoselėjant dar
vieną gražią tradiciją – susitikti lapkritį festivalyje Lietuvoje, kad vėl pasinertume į nuostabų
liaudies muzikos pasaulį.
Nuotraukos - Yulia Malyshkina
