Folkloro ansamblis "Arinuška"

Gruzinų ansamblis „Bedinera“ džiugins klausytojus festivalio koncertuose.
Sakartvelas – tai snieguoti kalnai, subtropinių miškų žalumos, daugiabalsės vienuolių giesmės, „Kindzmarauli“ ir „Suliko“, lezginka ir naivus Pirosmani menas, nepaprasto svetingumo, ilgų tostų ir tikro, šilto bendravimo šalis . Viskas Sakartvele unikalu, savita ir egzotiška. Tai šalis aukštos kultūros, kuri kaip mozaika klostėsi daugelį šimtmečių; kultūros, kuri yra tokia pat brangi kartvelams, kaip ir jų žemė – nuostabi, turtinga, daug kentėjusi, bet didinga ir nepriklausoma. Sakartvelo grožio neįmanoma aprašyti – jį galima tik apdainuoti. Taip mano kartvelai ir išnaudoja kiekvieną progą pagarbinti savo žemės grožį savitomis daugiabalsėmis dainomis. Daugiabalsis (polifoninis) dainavimas atsirado maždaug V amžiuje. Kartvelų polifoniniam dainavimui būdingas trijų – keturių balsų sąskambis. Įprasta, kad Sakartvele dainuoja vyrai. Dar graikų istorikas Ksenofontas (IV a. pr. Kr.) teigė, kad Sakartvelo gentys labai mėgo pasaulietinę muziką, karines ir šokių melodijas. Kartvelai net į mūšius eidavo dainuodami ir šokdami. Šios šalies folklore išliko ritualinių dainų ir šokių, menančių tiek pagonišką, tiek krikščionišką epochas. 2001 m. UNESCO Sakartvelo dainavimą pripažino nematerialaus žodinio paveldo šedevru. 1936 metais žymus folkloro specialistas Ivanas Čomahia Caledžichoje įsteigė folklorinį chorą. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui prie choro prisijungė liaudies šokių kolektyvas. Po susijungimo kolektyvas buvo pavadintas Calendžichos miesto kultūros rūmų rajoniniu dainų ir šokių ansambliu „Bedinera“. Šis ansamblis – daugkartinis respublikinių, visasąjunginių ir tarptautinių folkloro festivalių, olimpiadų ir konkursų laureatas, apdovanotas medaliais ir diplomais. Išleista daugybė įrašų. Keletas liaudies dainų panaudotos kartvelų vaidybiniuose filmuose. Visi ansamblio dainų įrašai, surinkti 1936–1990 m., saugomi Tbilisio radijo komiteto fonde. Kolektyvas aktyviai dalyvauja kultūriniame Sakartvelo gyvenime.Vadovas–Murtaz Cimintija.
Unikalią progą pajusti paslaptingą Gruzijos sielą sostinės gyventojai ir miesto svečiai turės Vilniuje Tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“ metu ansamblis „Bedinera“ supažindins klausytojus su įvairiomis Gruzijos regionų vyrų dainavimo tradicijomis.

Autentiška liaudies muzikayra „Romodos“ ansamblio kūrybiškumo pagrindas. Šis kolektyvas visada improvizuoja, savo dainavimu sukuria unikalų stilių ir šiuolaikinio miesto erdvėje puoselėja Rusijos valstiečių muzikinę kultūrą. Ansamblis buvo sukurtas 1998 m., jo sudėtis laikui bėgant pasikeitė, tačiau jis visada suburia muzikinių, meno, teatro specialybių žmones. „Romodos“ dainininkai turi patirties rinkti muzikos kūrinius ekspedicijose įvairiuose Rusijos regionuose. Tačiau artimiausiomis jauniesiems muzikantamsneatsitiktinai tapo vėlaisusiformavusių regionų – Rusijos ir Ukrainos pasienio (Charkovo, Kursko ir Voronežo provincijų) –bei Sibiro vokalinės tradicijos.. Šių teritorijų dainų stilius pasižymi išsivysčiusia polifonija, turtinga ritualine ir švenčių kultūra, instrumentinės muzikos išsaugojimu (nuo obertoninių fleitų iki akordeono), choreografijos tipų įvairove (liaudies, ratelio, kadrilio šokių). Ansamblis „Romoda“ – folkloro festivalių laureatas Rusijoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Ansamblio meno vadovė Svetlana Vlasova – Rusijos Gnesinų muzikos akademijos etnografijos katedros docentė, įvairių muzikos ir folkloro projektų Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir JAV dalyvė.

Kolektyvas „UN PARELL DE TRES“ iš Ibizos (Katalonija, Ispanija), populiarinantis tradicinį polifoninį dainavimą, kuris dažniausiai atliekamas a capella. Repertuare – platus muzikinių kompozicijų spektras: nuo istorinių iki meilės dainų, taip pat tavernos ir religinės dainos. Visos jos yra Katalonijos salos, Baskų šalies ir daugelio kitų Viduržemio jūros regionų (Alentežu, Oksitanijos, Korsikos) tradicinės dainos.
„BULDER OG BRAK“ yra jaunimo šokių grupė iš Norvegijos. 2018 m. šis kolektyvastapo kasmetinio Norvegijos tradicinės muzikos ir šokių konkurso nugalėtoju, atlikęssenovės šokį „Halling“. „Halling“ buvo šokamas tarp kitų porinių šokių, jo dalyviai galėjo laisvai judėti ir demonstruoti savo įgūdžius, lankstumą, veiklumą ir stiprumą. Šokio kulminacija buvo kepurė ant aukšto pagalio, kurią reikia numušti kojomis kiek įmanoma anksčiau pašokant nuo žemės. Grupė „Bulder og Brak“ savo programoje pristatys geriausias Norvegijos šokio tradicijas – senovės „Halling“ ir įvairius tradicinius porinius šokius. „Bulder og Brak“ yra Norvegijos folkloro bendruomenės Osle, Leikaringene, narė. Ši bendruomenė2019 m. metais švenčia savo veiklos 100 metų jubiliejų.

Folkloro ansamblis „Istoki“ susikūrė 1995 m. Jo dalyviai yra Petrozavodsko A. K. Glazunovo valstybinės konservatorijos finougrų tautos muzikos katedros studentai ir absolventai. Konservatorijoje mokosi įvairių finougrų Rusijos etninių grupių atstovai – kareliečiai, vepsai, komiai, udmurtai, ingermanlandai ir mariai. Ansamblis į vieną kūrybinę grupę suburia skirtingų tautybių studentus ir yra užsibrėžęs išsaugoti bei puoselėti tradicines finougrų kultūras. Taip ir atsirado ansamblio pavadinimas – „Istoki“ (rus. „ištakos“). Meno vadovė – gerbiama Karelijos Respublikos menininkė, etnomuzikologė Svetlana Nikolaeva. Finougrų instrumentinę muziką ansamblyje studijuoja etnoinstrumentalistas Igoris Solovjovas. Kolektyvo koncertų programoje kiekviena nacionalinė kultūra atskleidžiama įvairiais būdais: senosios dainos atliekamos kartu su liaudies šokiais, o melodijos – tradiciniais instrumentais. „Istoki“narių pasirodymuose atsiskleidžia unikalūs finougrų muzikinio folkloro žanrai – karelų joigos (karjalaisia joikuja), lyrinės komių improvizacijos, udmurtų krezės. Savo pasirodymuose ansamblis siekia išsaugoti etnografinį autentiškumą ir unikalų finougrų muzikos pasaulį. Ansamblis yra tarptautinių Rusijos ir kitų valstybių konkursų laimėtojas.

Sankt Peterburgo N.A. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos folkloro ansamblis įkurtas 1976 m. Pirmieji jo dalyviai – įvairių skyrių studentai, kuriuos subūrė meilė liaudies dainoms, išgirstoms foklorinių ekspedicijų metu tiesiogiai iš tikrųjų tradicijų nešėjų, ir siekis išsaugoti bei atlikti autentišką liaudies muziką. Kolektyvo įkūrėjas, daugiau nei trisdešimt metų vadovavęs ansambliui – Leningrado konservatorijos profesorius, nusipelnęs Rusijos Federacijos meno veikėjas, menotyros mokslų kandidatas Anatolijus Michailovičius Mechnecovas (1936–2008). Šiuo metu kolektyvui, kurio nariai yra etnomuzikologijos katedros studentai bei dėstytojai ir A.Mechnecovo folkloro-etnografijos centro darbuotojai, vadovauja etnomuzikologijos katedros vedėja Galina Lobkova. Ansamblio nariai detaliai tyrinėja folkloro tradicijas, vyksta į ekspedicijas, taip pat nagrinėja archyvinius muzikinius-etnografinius įrašus, ko pasekoje kolektyvo repertuaras nuolat papildomas. Ansamblis vykdo daugiašalę koncertinę veiklą – dalyvauja festivaliuose ir teminiuose koncertuose, moksliniuose renginiuose ir kūrybiniuose projektuose Rusijos ir užsienio miestuose. Grupės pasirodymai vyksta prestižinėse Sankt Peterburgo koncertų vietose: Sankt Peterburgo D. D. Šostakovičiaus akademinėje filharmonijoje, Marino teatre, koncertų salėje „Jani Kirik“ (Estijos Šv. Jono bažnyčia), Sankt Peterburgo Valstybinio universiteto dvylikos kolegijų koncertų salėje, Sankt Peterburgo N. A. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos A. Glazunovo koncertų salėje. Ansamblis yra tarptautinių, rusų, regioninių konkursų, įvairių šou ir festivalių laureatas.